[vc_row][vc_column width=”1/1″]Atvirumas – tai gebėjimas išeiti iš už savo psichologinių skydų ir tapti prieinamu kiekvienam, savotiškai pažeidžiamu, bet ir gebančiu gydyti tarpusavio santykius.
Didžiausią atvirumą ir pažeidžiamumą krikščionybės istorijoje matome Kristaus gimime ir mirtyje ant kryžiaus. Jis, visatos Valdovas, gimė silpno žmogaus kūdikio pavidalu ir buvo paguldytas tvartelyje gyvulių ėdžiose. Jam gimus, vienas galingiausių to meto Izraelio žmonių – karalius Erodas ėmė medžioti jo gyvybę. Jėzaus žemiškiems tėvams, saugomiems Dievo Apvaizdos, reikėjo bėgti į Egiptą ir ten slėptis, kol mirs karalius. Dievas tampa trapiu ir pažeidžiamu, kad įgyvendintų Atpirkimo misiją! Be pažeidžiamumo nėra ir Atpirkimo. Kristaus mirtis – pažeidžiamumo kulminacija. Dievo šlovingas Sūnus kentėjo apnuogintas didelės minios akivaizdoje ant kryžiaus ir mirė visiškai pažemintas pačia gėdingiausiai to meto mirtimi kartu su nusikaltėliais iš kairės ir dešinės. Tik po gėdingo kryžiaus ateina perkeičiantis prisikėlimas…
Šis Adventas mūsų bažnyčioje tapo savotišku nukryžiuojančiojo ego atsivėrimo laikotarpiu Kristaus akivaizdoje.
Susitikimas su vyresniaisiais. Buvau sujaudinta bažnyčios vyresniųjų gebėjimu atvirai įvardinti savo vidines baimes ir skydus, kurie neleidžia toliau judėti. Tai riba, kai savo jėgų nepakanka daryti Jo darbus. Reikalingas vidinis Dievo perkeičiantis darbas. Bet jis nevyksta be atsivėrimo Jo pokyčiams ir savo silpnumo suvokimo. Tautos vyresnieji uždės rankas ant veršio galvos Viešpaties akivaizdoje ir papjaus veršį Viešpaties akivaizdoje (Kun 4, 15).
Susitikimas su vyrais. Vyrų pažeidžiamumas yra tabu tema mūsų visuomenėje. Jie yra „kovotojai“ besiveržiantys į kasdienes kovas ir gyvenimo iššūkius, apsišarvavę šarvais, apsiginklavę skydais ir ginklais. Kai kalbėjomės su bažnyčios vyrais, jie pastebėjo, jog vyrai linkę slėpti labai gilius gyvenimo pažeistumus ir to niekam neatverti, neretai net ir Dievui. Todėl vyrams išlieka vienas iš sunkiausių iššūkių atviras tarpusavio bendravimas, be šarvų, už kurių slepiasi pažeidžiamas žmogus. Šarvais neretai tampa visuomenėje įspaustas „tvirto nepažeidžiamo vyro“ stereotipas, gausi veikla, gyvenimas be sustojimų, dominuojantys bendravimo skydai: ironija, sarkazmas ir cinizmas. Kristus savo gyvenimu ir tarnavimu atvėrė kitokį vyriškumo tipą, ne karį su šarvais, bet jautrų drobine tunika vilkintį Dievo tarną, kuris nenulauš palaužtos nendrės ir gruzdančios dagties neužgesins (Mt 12, 18 – 21). Atėjo šeši vyrai nuo šiaurės aukštutinių vartų. Kiekvienas atsinešė naikinimo įrankį; tarp jų buvo vyras, apsivilkęs drobiniais. Jis laikė dešinėje rankoje rašymo priemones. Atėję jie sustojo prie varinio aukuro (Ezk 9, 2).
Susitikimas su jaunimu. Jaunuoliai yra tikro atvirumo pavyzdys, dar neišmokę žodžių „vynioti į vatą“, užsidėti sunkiuosius apsauginius šarvus, kuriuos niekas negali pramušti. Kai juos priimi, jie būna tokie, kokie yra, gana tiksliai įvardina savo jausmus ir iššūkius. Aplankiusi vieną bažnyčios gimnazistų grupelę, buvau labai pradžiuginta jų tyru tikėjimu, paprastumu ir atvirumu. Kalbėdami apie Adventą, akcentavome ne tik laukiamą Kristaus grįžimą, bet apie Dievą veikiantį čia ir dabar. Kai paprašiau keliais žodžiais nusakyti, kokį Viešpatį jie pažino šią dieną gimnazijos kasdienybėje, jų tikėjimo liudijimai nustebino mane gyvumu, betarpiškumu ir aktualumu. Pagalvojau, augant tokiam jaunimui, bažnyčia turi ateitį! Šaunu, kad jie nusprendė namų grupėje skirti laiko tikėjimo pagrindų sustiprinimui, nagrinėjant Naująjį miesto katekizmą, kurio internetinė versija neseniai pasirodė btz.lt tinklalapyje. Tą vakarą dar kalbėjomės apie tai, kokia bažnyčia būtų patraukli jaunam žmogui. Išsakė daug gražių minčių, kurių dalimi planuoja ir patys būti. Tu nuo vaikystės žinai šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išgelbėjimui per tikėjimą, kuris yra Kristuje Jėzuje ( Tim 3, 15).
Dėkoju Dievui už tokią nepaprastą adventinę širdžių atsivėrimo savaitę!
Pastorė Anželika Krikštaponienė[/vc_column][/vc_row]