[vc_row][vc_column width=”1/1″]Šios savaitės pradžioje, pirmadienį (2015-03-23), į paskutiniąją kelionę išlydėjome mano vyro, Aido, mylimą mamytę Joaną Krikštaponienę (1925–2015).

Jos gyvybė tyliai ir ramiai užgeso penktadienio naktį (24 val.), kaip baigianti degti žvakė, kuri skleidė šiltą šviesą visuose savo namuose. Sulaukusi garbingo 90 metų amžiaus, ji užmigo Viešpatyje, pasisotinusi ilgu amžiumi ir gyvenimo skoniu, kad pasiliktų amžinai Dievo namuose.

Ilgas ir nepaprastas buvo Joanos gyvenimas, pažymėtas įvairių istorinių vingių, dramatiškų karo įvykių, netekčių, bado, nepritekliaus, gyvenimo sūkurių, ir, neabejotinai, gailestingojo Dievo stebuklų.

Ji – Joana Cechanovič Krikštaponienė, gimė 1925 m. vasario 27 d. Rudiškių kaime, Trakų raj. Būdama dvejų metukų neteko savo mamos, po dešimtmečio mirė tėtis, Antrojo pasaulinio karo pradžioje prarado savo 18-metį brolį, kuris buvo pagrindinis jos globėjas, o karinės agresijos pabaigoje, vos spėjusi ištekėti, Rytų fronte neteko pirmojo vyro. Liko pasaulyje viena – nedidukė, silpnos sveikatos, menko (trijų klasių) išsilavinimo jauna našlė.

Kaip mano vyras, prisimindamas mamą, mėgsta sakyti: „Ji – šios žemės trupinėlis, vargdienis, kurį surado ir pasigailėjo Viešpats.“ Joanos gyvenimas liudija, kad Dievas nepamiršta mažutėlių, Jis – našlių ir našlaičių gynėjas. Našlaičių tėvas ir našlių globėjas savo šventoje buveinėje yra Dievas (Ps 68, 5).

Dievas paėmė jos gyvenimą kaip grūdelį į savo delnus ir išaugino didelį giminės medį: 4 vaikai, 11 vaikaičių, 11 provaikaičių ir 3 proprovaikaičiai, viso – beveik 30 žmonių (be marčių ir žentų) iš tokios „mažutėlės – našlaitėlės“. Šį trupinėlį Viešpats daugino visą gyvenimą kaip duoną kasdieninę, ir jos dėmesio bei meilės netrūko nė vienam artimajam: nei vaikams, nei proprovaikaičiams, nei marčioms, nei žentams. Ji buvo mažutė, bet didelės širdies, tyki, romi, bet karštai mylinti. Senolė kiekvieną brangino, kiekvienam pasakydavo gerą žodį. Ji bendravo su visais artimaisiais ir meldėsi už juos iki pat savo mirties.

Sovietmečio laikotarpiu, būdama maždaug penkiasdešimties metų, gaudydama „Amerikos balso“ bangas, išgirdo evangelikų transliuojamą radijo laidą, kurioje skambėjo Evangelija, žinia apie Jėzų Kristų. Po laidos pamokslininkas pakvietė visus kartu melstis ir pakviesti Kristų į savo širdį. Ji atsiklaupė virtuvėje ir drauge su pamokslininku meldėsi atgailos malda. Po šios maldos nuėjo į katalikų bažnyčią ir tapo uolia tikinčiąja. [image width=”350″ height=”250″ src=”https://ibaznycia.lt/wp-content/uploads/2015/03/Anzelika_ir_mama.jpg” alt=”Pastorė Anželika ir Joana Krikštaponienė” style=”no-style” position=”left” lightbox=”1″]Nuo tada pradėjo melsti savo jaunеsniаjam sūnui Aidui (mano vyrui, tada dar dešimties metų berniukui), kai užaugs, tikinčios žmonos, doros, bažnyčioje tarnaujančios mergaitės… Panašia malda kas vakarą išmokė melstis ir patį Aidą. Niekas negalėjo tikėtis, jog Dievas taip tiksliai išpildys prašymą, ir vieną dieną bažnyčios pastorė, dvasininkė, taps Aido žmona. Mamos pavyzdys rodo, kad tėvai gali ir turi savo vaikams prašyti gerų dalykų iš Viešpaties, ir Jis juos suteiks, suteiks daugiau, nei mes galime tuo metu matyti ar suprasti.

Prieš 25 metus, prasidėjus dvasiniam prabudimui Lietuvoje, Joana kartu su jauniausiu dvidešimtmečiu sūnumi Aidu ir vyru Vytautu atėjo į besikuriančią „Tiesos žodžio“ bažnyčią Šiauliuose. Kristus jai, tada 65 metų silpnos sveikatos moteriai, prabilo į širdį: „Jei tu dorai gyvensi ir vaikščiosi mano keliais, Aš prailginsiu tavo dienas, pridėsiu tau gyvenimo metų ir ramybės“ (žr. Pat 3, 2), o vandens krikšto metu visiškai išgydė nuo migrenos – galvos skausmas pasitraukė visam laikui.

Šių metų vasario 27 d., minėdami Joanos 90-metį, prisiminėme Viešpaties ilgaamžiškumo pažadą, duotą jai prieš ketvirtį amžiaus. Visi džiaugiamės Dievo ištikimybe, kad Jis leido mums matyti savo mamytės ilgą amžių, o ją džiugino vaikaičių, provaikaičių ir proprovaikaičių gausa.

Žmogaus dienos yra kaip žolė, kaip lauko gėlė jis pražysta. Vos tik papūtė vėjas, jo nebėra, jo vieta jo nebepažįsta. Bet Dievo gailestingumas per amžius tiems, kurie Jo bijo ir Jo teisumas lieka vaikų vaikams (Ps 103, 15–17).

Esu dėkinga savo anytai už jos gilų dievotumą, maldingą gyvenimą, nuoširdumą, paprastumą, pagarbą ir pačius gražiausius žodžius, kurių savo atžvilgiu sulaukiau iš jos lūpų. Tegul ilsisi ir džiūgauja jos siela Tėvo prieglobstyje – Jis neapleido jos nei per visas gyvenimo dienas, nei mirties valandą.

Pastorė Anželika Krikštaponienė[/vc_column][/vc_row]