[vc_row][vc_column width=”1/1″]Sepnyniasdešimtmetį perkopęs japonas Susumu Nakagawa mūsų bendruomenę lanko nuo kovo 28 d. Šiaulių Polifonijoje vykusio Vytauto Kairio koncerto “Širdies pasivaikščiojimas”. Šiandien mes siūlome jums interviu su juo. Jis atvyko iš panašaus dydžio miesto, kaip Šiauliai, – Hidaka – shi.
Gerbiamas broli Susumu, kaip jūs atsiradote Lietuvoje, Šiauliuose? Kas jus čia atvedė?
Į kitas šalis mane veda noras pažinti. Reikia ne tik žinoti, bet ir matyti, jausti. Keliaudamas susipažįstu su įvairiomis šalimis. Aš nusprendžiau aplankyti Lietuvą, nes Lietuva yra labai stipri krikščioniška šalis. Mane labai domina Lietuva.
Kai gyvenau Liepojoje, į Klaipėdą vykdavau apsipirkti ir žiūrėti filmų. Ilgesniam laikui į uostamiestį atviliojo dideli raudoni pastatai. Sužinojau, kad raudonų mūrų pastatuose veikia Klaipėdos universitetas. Panorau čia atvykti. Mokydamas japonų kalbos Klaipėdos universitete (Susumu mokinių yra Slovakijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje – aut. pastaba) paprašiau vienos dėstytojos, kad ji informuotų Šiaulių universitetą, jog yra tokia galimybė pasimokyti japonų kalbos. Susitikau su ŠU humanitarinio fakulteto dekanu ir paprašiau leidimo 3 mėnesius čia mokyti japonų kalbos (Susumu Nakagawa kursuose pasitelkia ir vaizdines priemones: studentai matuojasi kimono, išbando japonų vaikų žaislus, užsiima ikebana – aut . pastaba). Labai džiaugiuosi, kad esu Šiauliuose. Man labai įdomu būtų susitikti su Lietuvos vaikais ir sužinoti, kaip jie mąsto, kas jiems patinka, o kas – ne (susitarėme, kad jis vaikus pamokys japoniškų krikščioniškų giesmelių bei ikebanos – puokščių kūrimo meno – aut. pastaba).
Kokia Jūsų misija?
Aš noriu pastatyti taikos tiltą tarp Lietuvos ir Japonijos. Lietuvoje studentus mokau japonų kalbos ir kultūros. Japonijoje apie Lietuvą mažai kas žino, todėl aš noriu kuo daugiau apie ją sužinoti. Šalį galima pažinti ne apsilankius sostinėje, reikia važiuoti į mažesnius miestus. Pabuvojęs Klaipėdoje, atvykau į Šiaulius.
Gerbiamas broli Susumu, kaip Jūs tapote krikščionis?
Būdamas 18 metų aš labai rimtai susimąsčiau apie gyvenimo prasmę – kodėl aš turiu gyventi šiame pasaulyje? Kodėl aš gimiau į šį pasaulį? Labai filosofiniai klausimai. Buvau labai jaunas. 18 metų yra labai svarbus amžius Japonijoje, nes daugelis jaunuolių turi stoti į universitetus ar koledžus. Japonijoje yra labai sunkūs stojamieji egzaminai. Be to yra dideli konkursai – į vieną vietą būna po 5 ar net 20 žmonių. Mano stojamųjų rezultatai nebuvo džiuginantys. Bandžiau stoti į 3 universitetus. Išlaikyti egzaminus pavyko tik viename iš jų. Labai nusivyliau savimi. Turėjau vidinių problemų – nekenčiau saves. Nutariau nusižudyti. Labai daug Jaunuolių Japonijoje pakelia prieš save ranką. Japonija ir Lietuva yra panašios tuo, kad turi didelį savižudybių skaičių. Prieš keturis metus Lietuvoje savižudybių skaičius buvo didžiausias pasaulyje. Japonijoje kasmet nusižudo 30.000 žmonių. Aš nespėjau pakelti prieš save rankos, nes vienas mano draugas mane pakvietė į Biblijojos studijas studentams. Taigi padedant labai šauniams mokytojui aš pradėjau studijuoti Bibliją. Biblijos mokytojas buvo baigęs teologiją ir buvo pastoriumi. Man labai patinka laiškas Romiečiams. Apaštalas Paulius jame rašo, kad jis turėjo daug vidinių problemų. Jo mintys ir pergyvenimai man buvo labai artimi ir suprantami. Aš sutikau su jo mintimis. Vėliau aš patikėjau Jėzumi kaip savo Gelbėtoju. Jis ne tik mano, bet ir visų žmonių Gelbėtojas. Aš tapau krikščionis ir atmečiau bet kokias mintis apie savižudybę. Atradau šviesą. Jėzus mane išgelbėjo. Jėzus tapo mano Gelbėtoju. Kiekvieną dieną aš skaitau Bibliją. Mane labai įkvepia joje užrašyti žodžiai. Visuomet mąstau: ko iš manęs norėtų Dievas? Manau, jog kiekvieno krikščionio pareiga – padėti kitiems. Tai aš ir noriu daryti. Nesu profesionalus japonų kalbos mokytojas. Tačiau noriu kitus išmokyti mylėti net savo priešą. Kartu padėti suprasti Japoniją.
Kaip reagavo Jūsų namiškiai į apsisprendimą tapti krikščionimi?
Mano šeimai tai labai nepatiko. Mano tėvas pasakė, kad krikščionybė nėra gera religija. Daugelis japonų galvoja, kad krikščionys yra geri žmonės, bet Japonijos religija yra budizmas ir šintoizmas (Šinto – Japonijos vietinė religija, paremta tikėjimu nematomomis dvasiomis ir galiomis, kurios yra vadinamos kami (jap. 神, liet. dievas, dievai). Jėzus yra Dievo Sūnus, bet japonai taip negalvoja. Jie laiko Jėzų didžiu žmogumi, bet ne Dievo Sūnumi. Mano tėvas draudė man tikėti Jėzumi. Aš pasipriešinau tėvui.
Ar labai yra smerktinas maištas prieš tėvus Japonijoje?
Tai yra normalu. Aš esu savarankiška asmenybė ir nesutikau su tėvu. Mano žmona yra krikščionė. Mūsų vestuvės buvo krikščioniškos. Japonijoje krikščionys sudaro 1 procentą gyventojų. Pusė milijono yra katalikai, kita pusė – protestantai. Tarp jų nėra jokių konfliktų. Mes puikiai sutariame, nes esame krikščionys. Išties nėra jokių konfliktų tarp krikščionių ir budistų šiuo metu. Tai vyko prieš daugelį metų. Aš turiu 3 vaikus – dukrą ir du sūnus. Vaikai nėra krikščionys.
Mano žmona šiuo metu neprieštarauja, kad aš keliauju po pasaulį. Europoje vyras ir žmona visada gyvena kartu – jie miega toje pačioje lovoje. Japonijoje dažniausiai vyras ir žmona miega tame pačiame kambaryje atskirose lovose. Dvi lovos yra geriau nei viena. Keliaudami japonai viešbučiuose taip pat užsisako dvi atskiras lovas. Aš taip pat manau, kad vyrui ir žmonai kartais yra gerai pagyventi atskirai. Europoje vyras ir žmona visada kartu. Jie vyksta į keliones kartu. Aš manau, kad tai nėra gerai, nes vyrai ir moterys mąsto skirtingai, elgiasi skirtingai. Dievas sukūrė pirma Adomą, paskui Ievą. Jie yra skirtingos lytys, skirtingos asmenybės. Jie gyveno kartu, tačiau kartais Adomas ir Ieva turi atsiskirti, nes jie skirtingi. Aš esu Lietuvoje, mano žmona – Japonijoje. Tai yra gerai mums abiems. Vyrų kimono yra vienspalviai, tamsių spalvų, o moterų – ryškūs, gėlėti. Taigi skiriasi ne tik vyrų ir moterų mąstymas, bet ir rūbai. Taip yra daug įdomiau. Aš manau, kad Dievas sukūrė Adomą ir Ievą kaip skirtingus asmenis. Vyrai ir moterys skiriasi.
[image width=”350″ src=”https://ibaznycia.lt/wp-content/uploads/2015/04/Susumu.jpg” style=”style-4″ position=”right” lightbox=”1″]Jūs mokote ikebanos lietuvius. Ar jūs naudojate lietuviškas gėles?
Taip, žinoma. Jūs turite tas pačias gėles – tulpes, chrizantemas, rožes. Mes gyvename tame pačiame žemės rutulyje – mes daug kuo panašūs.
Susumu, kaip Jūs tapote keliaujančiu Japonų kalbos mokytoju?
1990 metais aš dar dirbau ugniagesiu Tokijuje. Išdirbau 20 metų. Vieną dieną mano brolis, kuris nėra krikščionis, manęs paklausė, kodėl XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje Šiaurės Airijoje vyko kruvini konfliktai tarp katalikų ir protestantų, britų ir airių. Tai galima pavadinti terorizmu. Per trisdešimt metų tas konfliktas nusinešė 3000 gyvybių. Brolis klausė, kodėl britai ir airiai nesutaria, juk jie yra krikščionys. Jėzus įsakė mylėti, ne nekęsti. Meilė krikščionims yra labai svarbi. O čia – krikščionys žudo vieni kitus? Kodėl? Kodėl tai vyksta civilizuotose, demoktariškose šalyse – juk viduramžių laikai praėjo, ten nėra paplitusios komunizmo idėjos? Kodėl tos pačios religijos žmonės žudo vieni kitus? Jie šlovina Jėzų, bet žudo vieni kitus.
Mano brolio klausimas mane privertė labai susimąstyti. Aš negalėjau duoti jam atsakymo. Nusprendžiau, nuvykti į Airiją ir išsiaiškinti tiesą. Pasidalinau idėja su savo žmona. Žmona labai stipriai tam paprieštaravo, juk aš buvau Tokijo ugniagesiu. Mes auginome 3 vaikus. Metus ugniagesio darbą, aš prarandu pragyvenimo šaltinį. Bandžiau įtikinti žmoną, tačiau ji nenorėjo to girdėti. Tada aš pareiškiau, kad mes turime skirtis, nes mūsų nuomonės ir keliai skiriasi. Ji nesutiko skirtis ir ėmė pritarti mano svajonei. Aš nustojau dirbti ugniagesiu 1991 m., būdamas 49 metų (tuo metu buvau per senas tokiam darbui), ir išvykau į Šiaurės Airiją. Japonai turi patarlę, kad matymas padeda tikėti. Taigi aš pats pamačiau, kas vyksta Airijoje. Aš supratau, kodėl katalikai ir protestantai kovojo. Religija yra mažiausia problema. Šį konfliktą lėmė politinės ir ekonominės priežastys. Pastebėjau, kad britai gyvena daug turtingiau – dideliuose namuose, gražiose vietose. Airiai gyvena daug skurdžiau ir paprasčiau. Britai paniekinančiai žvelgė į airius, laikė save pranašesniais, nes jie – protestantai. Katalikams airiams toks požiūris buvo sunkiai pakeliamas. Dirbdamas Airijoje mokiau vaikus mylėti britus. Jėzus mokė mylėti net priešus, o britai ir airiai nėra priešai. Jėzus mokė, kad yra normalu ir natūralu mylėti savo namiškius, tačiau Jis įsakė mylėti priešus. Apsilankiau ir britų mokykloje. Ten taip pat kalbėjau, kad reikia mylėti vieni kitus, nes Dievas yra mūsų Tėvas, o mes esame broliai ir sesės. Buvo labai smagu matyti, kaip britai ir airiai vaikai galėjo vieni kitiems paspausti rankas. Vaikai man neprieštaravo.
Mes visi esame skirtingi savo išore, kalbame skirtingomis kalbomis ir mums būna labai sunku susikalbėti. Tačiau mes visi esame žmonės. Mūsų vidus yra toks pat. Turime stengtis suprasti vieni kitus. Mes turime mylėti vieni kitus. Tai yra mano atsakymas.
Ar lankėtės Kryžių kalne? Kokie jūsų įspūdžiai?
Manau, kad lietuviai yra labai stipri tauta. Matau, kiek Lietuvoje bažnyčių. Mane sužavėjo, kaip lietuviai priešinosi carinės Rusijos priespaudai, sovietiniam režimui. Komunistams nepatiko kryžiai, jie nekentė religijos, jie tikėjo, kad komunizmas yra geriausia ideologija. Manau, kad religija yra labai svarbi mums. Matydamas tiek kryžių, aš supratau, kokia yra lietuvių dvasia. Manau, kad lietuviai yra labai drąsūs ir išmintingi. Jie sugebėjo pasipriešinti ne ginklais, bet sujungtomis rankomis Baltijos kelyje. Aš sutinku, kad Dievas padarė šį stebuklą ir Lietuva tapo laisva. Gerbiu lietuvius už jų drąsą. Lietuviai skiriasi nuo vokiečių, latvių. Lietuviai yra daug emocingesni. Man teko pabuvoti lietuvių tautinių šokių koncerte. Aš pastebėjau, kad lietuviams labai patinka šokti, kad lietuvių šokiuose yra daug emocijos. Japonų šokiai labai ramūs, tylūs. Lietuvių šokiai yra aktyvūs, greiti. Supratau, kad lietuviai yra draugiškesni negu latviai. Šiuo metu gyvenu vienoje lietuvių šeimoje. Gyvenu pas juos tris mėnesius. Jie yra labai malonūs, draugiški žmonės.
Ar turite rėmėjų, remiančių jūsų misiją?
Ne, aš gaunu pensiją ir jos dėka galiu keliauti ir mokyti kitus japonų kalbos. Manau, kad Dievas atsiuntė mane į Lietuvą. Tai nebuvo tik mano sprendimas. Dievas išrinko Susumu ir pasiuntė į Šiaulius.
[image width=”350″ src=”https://ibaznycia.lt/wp-content/uploads/2015/04/Ruta-Susumu-Rasa.jpg” style=”style-4″ position=”right” lightbox=”1″]Kaip jūs patekote į mūsų bažnyčią?
Šeimininkas, pas kurį aš gyvenu, pasakė, kad Polifonijoje vyks krikščioniškas koncertas ir aš labai norėjau ateiti. Koncerte sutikau pastorę Anželiką ir labai panorau ateiti į bažnyčią. Aš nesu katalikas, aš esu protestantas. Mano bažnyčia truputį skiriasi nuo jūsų. Aš priklausau bendruomenei, kuri yra nebažnytinė. Japonijoje ir Pietų Korėjoje yra labai daug tokių bažnyčių. Tai reiškia, kad mes neturime pastoriaus, krikšto, jokių ceremonijų, tradicijų – mes susirenkame ir studijuojame Bibliją. Mes nuomojame kokias nors viešas patalpas ir tiesiog studijuojame Bibliją. Mes neturime pastato, ant kurio būtų kryžius. Dažniausiai Japonijoje krikščionių bažnyčios turi savo pastatą, ant kurio yra kryžius kaip išskirtinis ženklas, nurodantis, jog čia renkasi krikščionys.
Dėkojame broliui Susumu už pokalbį.
Brolį iš Japonijos kalbino Rasa Mardosaitė ir Rūta Tumulienė
Nuotraukos Gintauto Tumulio[/vc_column][/vc_row]