Savo valia Jis pagimdė mus tiesos žodžiu… (Jok 1, 18)

2016 m. vasario 24 d. Šiaulių bažnyčia TIESOS ŽODIS minėjo 25 metų sukaktį – ši šventė tarsi pradėjo per 2016 m. nusidrieksiančią miestų ir miestelių bendruomenių sukakčių grandinę, į kurią jau įsijungė Vievio, o netrukus įsijungs Alytaus, Druskininkų bažnyčios… Mintimis nusikelkime į tą laiką prieš dvidešimt penkerius metus, kai Dievas atgaivino mūsų tautą Šventosios Dvasios lietumi, pagimdžiusiu jaunas, evangeliškas, charizmines bažnyčias praktiškai kiekviename Lietuvos kampelyje, tarp kurių kelios bažnyčios iškyla tarsi „stulpai“… Šiaulių bažnyčia – viena iš jų. Šios sukakties proga mintimis dalijasi ištikimiausi Šiaulių TIESOS ŽODŽIO bažnyčios tarnautojai, buvę bažnyčioje nuo pat jos gimimo: Anželika ir Aidas Krikštaponiai, Rasa Mardosaitė, Rūta ir Gintas Tumuliai, Eduardas Gabalas, Jolanta ir Darius Plungės.

Šiaulių TIESOS ŽODŽIO bažnyčia priklauso Tikėjimo žodžio bendrijai. Nors šiandien bendrija vienija įvairiai besivadinančias bažnyčias, TIESOS ŽODŽIO bažnyčios pavadinimas, lydėjęs ją nuo pat gimimo, viena vertus, atskleidžia bendrumą su kitomis bendrijos bažnyčiomis, kita vertus, pabrėžia jos individualumą. Kaip gimė bažnyčios pavadinimas, ką jis reiškia?

Pastorė Anželika Krikštaponienė: pavadinimų bendrumas slypi antrame žodyje – tuo metu (1991–1993 m.) mūsų savarankiškai gimusios ir augančios bažnyčios buvo Žodžio bažnyčios: Tikėjimo žodis, Tiesos žodis, Meilės žodis. Buvome Evangelijos – Dievo žodžio bendruomenės, nes centrinę vietą mūsų visoje liturgijoje užėmė pamokslaujamas, studijuojamas ir nagrinėjamas Dievo žodis.

Aiškiai atsimenu, kai 1990 metų rudenį mes, Šiauliuose besirenkančių tikinčių jaunuolių branduolys, ėmėme aktyviau kalbėti apie bažnyčios paskelbimą. Tuo metu daug melsdavomės ir mąstėme apie Dievo žodį, pradėjome galvoti, koks galėtų būti bažnyčios pavadinimas. Kartą beskaitant apaštalo Jokūbo laišką mane tiesiog pervėrė ši eilutė: Savo valia Jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi Jo kūrinių pirmieji vaisiai (Jok 1, 18). Kiekvienas sakinio žodis apibūdino mūsų situaciją neapsakomai tiksliai, tarsi pats Dievas mums sakytų: Aš jus pagimdžiau – mes tikėjome, kad šis jaunimo dvasinis judėjimas nebuvo iš žmonių norų, nes joks žmogus nebūtų galėjęs taip paliesti daugelio žmonių širdžių tikėjimo dovana, tik Dievo Dvasia. Pagimdžiau tiesos žodžiu – ne iš kūno ir kraujo, ne iš tradicijos ar papročių paveldėjome tikėjimą, ne misijos ar konfesinės tarnystės pagalba atsiradome – mus pagimdė Evangelijos žinia, Šventojo Rašto žodžiai apie Jėzų Kristų, kurie visiems mums buvo paliudyti asmeniškai. Pagimdžiau, kad būtumėte tarsi Jo kūrinių pirmieji vaisiai – tarsi pirmieji vaisiai: pirmieji vaisiai visada eina pirma mūsų – prieš Bažnyčią buvo Izraelis, prieš apaštalus – Kristus, prieš Bažnyčios Tėvus – apaštalai, pakrikštyti Dvasia ir ugnimi per Sekmines, o prieš mus buvo daug kartų krikščionių pasaulyje ir Lietuvoje. Tačiau sovietmetis naikino, žemino ir pašiepė žmonių tikėjimą. Todėl tomis Lietuvos valstybės nepriklausomybės atsikūrimo dienomis ši jau laisvoje Lietuvoje atgimstanti tikinčiųjų karta buvome tiesiogine prasme tarsi pirmieji vaisiai savo kartoje, savo šeimose. Kai kurie ne tik mokėmės, bet ir augome ateistinėje aplinkoje. Be to, nei Šiauliuose, nei Šiaulių apskrityje tuo metu dar nebuvo aktyviai veikiančių evangelinių bažnyčių. Kai kurios tik nedrąsiai budo iš po patirtų persekiojimų, po pogrindžio „žiemos įšalo“. Tad tikime, kad Dievas mums dovanojo šį pavadinimą, apreikšdamas, kas tuomet su mumis, jaunais žmonėmis, įvyko.

Gintautas Tumulis, bažnyčios vyresnysis. Pavadinti bažnyčią Tiesos žodžio vardu 1990 m. buvo drąsus žingsnis, kuris, be abejonės, galėjo būti tik Dievo Dvasios įkvėptas. Tuo metu žodis „tiesa“ buvo visiškai diskredituotas, juk per visą sovietinį laikotarpį svarbiausias sovietų propagandos ruporas buvo laikraščiai „Tiesa“ bei „Komjaunimo tiesa“. Tiesiog žmogiškai norėjosi nuo to žodžio atsiriboti. Džiaugiuosi pastore Anželika, kuri pakluso Dvasios įkvėpimui. Dabar sovietinių laikraščių niekas ir neprisimena, o Tiesa, kuri yra Kristus, skelbiama toliau.

Darius Plungė, šeimų grupelės vadovas, garso tarnavimo koordinatorius ir Gideono asociacijos Šiaulių būrio prezidentas: Tiesos žodis man reiškė , kad mes skelbiame tiesą, nes jos labiausiai ir ieškojau.

Žvelgiant į Šiaulių bažnyčią neįmanoma nepastebėti dar vienos ypatingos dovanos – Viešpats ją palaimino pakeldamas ko gero pirmąją Lietuvoje moterį ganytoją pastorę Anželiką. Kokius dar ypatingus, išskirtinius savo bažnyčios bruožus galėtumėte paminėti? Gal dar kur buvo pralaužti ledai?

Anželika. Manau, kad mus Viešpats apdovanojo įvairiomis dovanomis, už kurias esame Jam labai dėkingi. Visų net neišvardinsi viename interviu: tai ir modernios, naujoviškos evangelinės bažnyčios statybos pionierystė mūsų regione, skelbiamas rašytinis ir spausdintinis evangelinis žodis (nuo 1991 m.), ilgametė pastoracinėje bei administracinėje srityse besidarbuojančių ištikimų, patyrusių ir draugiškų tarnautojų komanda (ketvirtis amžiaus kartu) ir t.t.

Tiesiog negalima nepaminėti jau ketvirtį amžiaus trunkančios krikščioniškos knygos ir spaudos platinimo Lietuvoje bei užsienyje tarnystės, kuria užsiėmėme nuo pat bažnyčios pradžios. Knygos visada mus lydėjo, o nuo 1993 m., kai Aras Petronaitis prisiėmė šią atsakomybę, įsikūrė krikščioniškasis knygynas, kuris pradžioje knygas platino bažnyčioje, vėliau – tarp mūsų regiono ir bendrijos bažnyčių, dar vėliau – ir tarp įvairių konfesijų bažnyčių, o prasidėjus interneto erai pirmieji pradėjome krikščionišką literatūra platinti ir plačioje interneto erdvėje. Internetinis knygynas elknygynas.lt padėjo užtikrinti, kad krikščioniškos knygos lietuvių kalba plinta visame pasaulyje, visur, kur tik šiandien gyvena lietuviai. Tolimiausias taškas, į kurį teko siųsti siuntinius, buvo Australija.

O kiek daug galėtume pasakyti apie svarų indėlį į XX amžiaus pabaigoje sukurtų lietuviškų šiuolaikinių giesmių „aukso“ fondą, Lietuvos vaikams skirtą tarpbažnytinę evangelizacinę tarnystę „Vaikų Kalėdos“, kurią ilgus metus koordinuoja bažnyčios narė Rasa Mardosaitė, gražų ekumeninį bendravimą, nuo 1997 m. nenutrūkstamai puoselėjamą tarp krikščioniškų bažnyčių Šiauliuose, ir t.t.

Tačiau didžiausias bažnyčios turtas, kurį noriu ypatingai pabrėžti, yra jos žmonės, jos tarnautojai, kurie myli bažnyčią ir ją puoselėja kaip savo dvasinę šeimą! Bendruomenėje yra nemažai tų, kurie joje tarnauja jau 25 metus ir atsimena bendruomenės paskelbimo šventę. Man tai – didelis Dievo malonės ir padrąsinimo ženklas. Norisi tikėti Evangelijos tiesa, kad ištikimiems Dievas ištikimas…

Eduardas Gabalas, jaunimo tarnystės vadovas: Manau, mūsų bažnyčia labai stipri savo tarnautojais, kurie plečia tarnavimo laukus ir nesėdi užsidarę. Šiaulių bažnyčia nuo pat pradžios buvo viena didžiausių evangeliškų bendruomenių regione, kuri siekė aprūpinti šventuosius žodžiu, leido savo laikraštį, knygas iki šiol platina krikščioniškas knygynas. Pasikeitus situacijai, bažnyčia visada aktyviai reaguodavo į pokyčius ir prisitaikydavo, kad Dievo žodis sklistų.

Darius. Nors pastorė buvo moteris, bet nuo pradžių pamokslininkai praktiškai buvo tik vyrai. Taigi vadovė moteris per daug nešokiravo, juk ir Ministrė Pirmininkė tuo metu buvo moteris .

Jolanta. Man atrodo, kad bažnyčia labai draugiška.

Jūs buvote bažnyčioje nuo pirmųjų ar praktiškai nuo pirmųjų jos gyvavimo dienų. Kokius prisiminimus išsaugojote apie šio brangaus „kūdikio gimimą“, gal kiek neramią ir triukšmingą, tačiau labai svarbią kūdikystę?

Rasa Mardosaitė, Tikėjimo žodžio bendrijos vaikų ir paauglių pastorė: Nors į Šiaulių bažnyčią atėjau praktiškai nuo pat jos pradžios (įtikėjau 1990 m. gruodį), tačiau pakankamai ilgai „tyriau“ šią dainuojančią, linksmą ir triukšmingą bendruomenę. Mane ir žavėjo, ir gąsdino aktyvių jos narių drąsa skelbiant Dievo žodį gatvėse, studentų bendrabučiuose. Tyliai, bet atidžiai klausiausi pamokslų, pradėjau skaityti Šventąjį Raštą ir viską „dėjausi į širdį“ – tarsi iš šalies stebėdama, kas vyksta. Po kelerių metų supratau, kad ši bendruomenė tapo labai artima ir noriu ne tik imti iš jos, bet ir pasitarnauti tuo, kuo galiu…

Rūta Tumulienė, šlovinimo vadovė, kartu su vyru Gintu atsakinga už bažnyčios kultūrinę tarnystę: Menu, kaip bažnyčia užgimė maldose ir suprantu, kad, jei norime, jog ši bažnyčia ir toliau gyvuotų, turime melstis ir budėti, nepailsti, nesustoti. Dievas išsirinko smulkutę mergaitę Anželiką, jai apreiškė savo valią. Ji Jo valiai pakluso, nusižemino. Tuomet Viešpats ją uždegė, patepė, įgalino ir pradėjo vesti. Tai be galo unikalu ir tobula. Dievas visa tai darė „gerai“, kaip ir kurdamas visatą, žemę, žmogų. Esu labai dėkinga Dievui, kad gimiau tokiu laiku, kai turėjau galimybę regėti Lietuvos išsivadavimą ir matyti, netgi dalyvauti Šiaulių mieste gimstant bažnyčiai – Kristaus nuotakai. Žvelgti į visa tai iš vidaus yra neįkainojama Dievo dovana.

Jolanta Plungienė, vaikų sekmadieninės Biblijos mokyklos mokytoja, kartu su vyru Dariumi vadovauja šeimų grupelei: Mano gyvenimą sudaro du laikotarpiai: iki įtikėjimo ir po įtikėjimo, nes įtikėjus gyvenimas visiškai pasikeitė, įvyko tikras perversmas. Nors buvau visiška ateistė, niekada net negalvodavau apie Dievą ir Jo neieškojau, bet susirinkime, kuris vyko Šiaulių universiteto didžiausioje auditorijoje ir į kurį pasiklausyti, kas vyksta, buvo atėję nemažai studijų draugų, patikėjau Dievu, išpažinau Jėzų savo Viešpačiu. Draugų nuomonė man visada buvo labai svarbi, bet tuo metu išėjau į priekį ir meldžiausi visiškai nepaisydama, kas ką apie mane pagalvos. Taip prasidėjo naujas gyvenimas, pilnas stebuklų, naujų potyrių, naujo pažinimo, iššūkių.

Aidas Krikštaponis (bažnyčios administratorius, atsakingas už Tiesos žodžio medijas). Atsimenu, vienu metu mūsų bažnyčiai per trumpą laiką teko daug „keliauti“ iš vienos salės į kitą. Tiesiog bažnyčios susirinkimus beveik kas mėnesį turėjome rengti kitoje vietoje, o juos tuo metu lankė apie 200–300 žmonių. Man į atmintį įsirėžė vienas dalykas: aš kaip administratorius, prieš susitardamas su įstaigos direktoriumi dėl salės nuomos, iš pradžių turėdavau apžvelgti aplinką, kurioje vietoje ir kaip išsidėsčiusi salė, dėl vienos priežasties – mes buvome, tiesiogine ta žodžio prasme, labai labai triukšmingi. Triukšmingos buvo ne tiek giesmės ar pamokslai, kiek šokiruojančiai garsios užtarimo maldos svetimomis kalbomis. Tiksliai nebeatsimenu dėl kokių priežasčių tekdavo taip dažnai keisti sales, bet įtariu, kad tai galėjo būtų – mūsų „karštas maldos gyvenimas“…

Mūsų bendruomenė „kelionę per sales“ pradėjo nuo Šiaulių pedagoginio instituto auditorijų, po to persikėlė į Geležinkelininkų kultūros namus, vėliau į Šiaulių kultūros namų salę, po to persikėlėme į Statybininkų kultūros namus, Aklųjų kombinato salę, „Palydovo“ kino teatrą, profesinio rengimo mokyklą, po to pamaldos vyko ne vienoje vidurinėje mokykloje, trumpam buvome „užsukę“ į Filharmonijos salę, vėliau ilgesniam laiku išsinuomojome televizorių gamyklos „Tauras“ salę ir galiausiai vėl grįžome į Filharmonijos (šiuo metu Polifonijos) salę, kurioje „užsibuvome“ iki dabar – apie 20 metų!

Eduardas Gabalas, jaunimo tarnystės vadovas: Pradėjau lankyti bažnyčią, kuomet tai buvo tik jaunuolių sambūris Šiaulių pedagoginiame universitete. Kiekvieną kartą ateidavau tikėdamasis pabendrauti, kadangi šie susirinkimai tuo metu buvo tarytum bažnyčios embrionas, be aiškios struktūros ir formos, tarsi didžiulė šeima. Tačiau laikas, praleistas su tikėjimo bendraminčiais, nuo pat pradžių buvo nuostabus. Labai aiškiai prisimenu bažnyčios paskelbimo sekmadienį. Viskas vyko geležinkeliečių klube. Salėje buvo prietema, skambėjo ugningas pastorės pamokslas (nors tuo laiku jie visi buvo tokie), maldos ir šlovinimas. Po susirinkimo pasijutau kažko didelio dalimi. Džiaugiuosi, kad ir šiandien esu to didelio Dievo darbo dalis.

Darius: Bažnyčios gimimą prisimenu kaip jaunimo judėjimą, skelbiantį tikėjimą ir kitokį gyvenimo būdą. Mūsų skelbimas šokiravo dalį visuomenės, taigi tapome „sektantais“, nors šiandien mes vadinami švelniau, tiesiog „kito tikėjimo“.

Šiaulių bažnyčios istorija išsiskiria tuo, kad ant jos buvo išlieta ypatingai daug šmeižto, persekiojimų, nepagrįstų kaltinimų… Kokią įtaką tai turėjo bažnyčiai ir galbūt jums asmeniškai?

Anželika: Šiandien aiškiai suprantu, kad persekiojimai mylintiems Dievą yra neišvengiami. Kur tik yra gyva mokinystė, Evangelijos liudijimas ir tarnystė, ten atsiranda ir įvairūs persekiojimai. Toks yra Kristaus pašaukimas… Svarbu jų metu patiems elgtis išmintingai ir neįsileisti kartėlio, neužkietinti širdies prieš skriaudėjus, žmones, aplinką ar tautą, kur tai vyksta. Melsdamiesi už savo persekiotojus ir juos mylėdami, sėjame Dievo karalystės sėklą. Persekiojimų kirčiai daro krikščionio širdį geresnę, o kaktą tvirtesnę. Žinoma, mums neteko kentėti tremties, įkalinimo ar persekiojimo iki mirties – susidūrėme tik su „juodųjų technologijų spaudimu“ bei buvome drabstomi purvais, o tai neigiamai paveikė bažnyčios įvaizdį… Bet ką gi tai reiškia su visa pranokstančia Kristaus šlove?!

Rasa: Kaip jau minėjau anksčiau, ilgą laiką stebėjau bažnyčią tarsi iš šalies. Pasipylęs šmeižtas labai skaudino, nes suvokiau, kad tai melas ir noras užgesinti šį dvasinį judėjimą. Kita vertus, šmeižtai tik sustiprino mano širdyje gimusį pasitikėjimą Kristumi ir troškimą sekti Juo.

Rūta: Viena vertus, persekiojimai buvo ženklas, kad Šiauliuose gimė kažkas labai vertingo, išvaduojančio jau „apsiplunksnavusį“ jaunimą iš perdėm susirūpinusių mamyčių kontrolės. Be to, išvaduoja ir išlaisvina taip, kad jie iš tiesų tampa laisvi, nes Tiesos pažinimas iš tikrųjų išlaisvina. Kita vertus, šitie persekiojimai mumyse paliko mumyse tam tikrą įspaudą – iki šiol turime nuolat kovoti su nuoskaudomis, kovoti su noru būti priimtina, „patogia“, neužkliūvančia bažnyčia, kovoti su noru įtikti ir t. t.

Darius: Dėl šmeižto įtampa kilo ir mano šeimoje (santykiuose su mama). Tačiau šie įvykiai pridėjo užsispyrimo, o persekiojimus laikėme kaip ženklu, kad einame teisingu keliu .

Jolanta. Persekiojimai mus grūdino ir vienijo. Mes, broliai ir sesės, palaikydavome vieni kitus maldose, o tai labai padėdavo ir guosdavo, skatino kabintis į Jėzų. Tuo metu buvau studentė, gyvenau su tėvais, todėl jiems buvo sunkiausia pakelti įvairią neigiamą informaciją, skleidžiamą spaudos, gandus, visuomenės spaudimą dėl to, kad jų vaikas „pakeitė tikėjimą“. Ir tai suprantama. Vėliau pradėjusi dirbti švietimo įstaigoje, sužinojau, kad buvo gautas anoniminis skundas direktorei, jog ji priėmė į darbą „sektantę“, bet tai neturėjo jokių blogų pasekmių, nes tiesioginė vadovė mane užstojo.

Eduardas: Visai nesenai, per praėjusių metų bažnyčios gimtadienio šventę, vėl prisiminiau kaip buvo nelengva. Nors., kita vertus, mus, paprastu tikinčiuosius, „persekiojimai“ palietė palyginus nedaug – didžiausia našta teko pastorei. Net ir šiandien sunkiai įsivaizduoju, kaip ji viską pajėgė pakelti. Mes visi buvome jauni, daugelis žmonių pradėjo siekti karjeros, tačiau pastorė išliko ištikima savo tarnavimui. Ji nepasidavė nevilčiai, nepasakė, kad daugiau nenori to daryti, bet drąsiai žengė keliu, kuriuo, tikiu ją veda Dievas.

Kartais verta šiek tiek pasigirti. Šiandien žvelgdami į Šiaulių bažnyčią bei Šiaulių regioną matome ypatingai išvystytą socialinę veiklą, aktyvų ekumeninį bendradarbiavimą, tarnystę vaikams, puikią ir interaktyvią interneto svetainę. Kokią Šiaulių TIESOS ŽODŽIO tarnystės ar veiklos sritį norėtumėte išskirti šios sukakties, ja pasidžiaugti?

Anželika: Džiaugiuosi šlovinimo tarnyste, kurioje tarnauja įvairiausio amžiaus žmonės. Čia gražiai sutaria ir gerai jaučiasi tiek senjorai, tiek jaunuoliai. Dėl šios tarnystės vadovės Rūtos Tumulienės ištikimybės, sumanumo ir nuolankumo tarnavimas nuolat atsinaujina, prisitaiko prie pokyčių, nors kartais ne be patiriamo skausmo, tačiau auga ir tobulėja. Daro įspūdį ir jų dalyvavimas miesto kultūrinėje veikloje: muzikavimas gatvės muzikos dienose, kultūrinių renginių organizavimas, kalėdinių giesmių dovanojimas šiauliečiams per Kalėdas ir t.t.

Panašiai galiu pasidžiaugti dauguma tarnysčių ir grupelių vadovų ištikima, ilgamete tarnyste, kuri prisitaiko prie naujų kultūrinių sąlygų ir ieško misionierystės galimybių. Nuoširdžiai tariu Jums didelį ačiū!

Taip pat širdį džiugina kylantis jaunimas, trokštantis gyventi su Kristumi, pasišvęsti Jam ir tarnauti Jo Evangelijos labui.

Gintautas: Džiaugiuosi, kad bažnyčios žmonėse išliko noras dalytis Gerąja Naujiena. Pastebiu, kad kai tik atsiranda kokia nors galimybė ar koks projektas, padedantis skelbti Evangeliją, į jį būtinai įsitraukia ir žmonės iš mūsų bendrijos.

 

Darius: Per tiek metų išaugo knygynas, vaikų tarnavimas, bažnyčia pagimdė puikių tarnautojų kurie tarnauja kitose bendruomenėse.

Jolanta: Kadangi visus tuos metus tarnavau vaikams, jais labiausiai ir noriu pasidžiaugti. Džiugu matyti juos suaugusius, kai kurie jų augina jau savo vaikus. Šventasis Raštas kalba, kad tėvams, o ir tarnautojams, nėra didesnio džiaugsmo, negu kai vaikai gyvena dvasioje ir tiesoje. Taip pat branginu ištikimą, kūrybingą vaikų tarnautojų komandą.

Bažnyčioje esate jau ketvirtį amžiaus. Ką jums asmeniškai reiškia ši bažnyčia, buvimas, tarnavimas joje, jai ir per ją?

Rasa: Man bažnyčia – tai dvasinė šeima pačia tikriausia šio žodžio prasme. Joje brendo ir augo mano tikėjimas, joje atsiskleidė Dievo dovanotos tarnystės dovanos, joje yra mano artimi draugai ir bendražygiai. Nepaprastai džiaugiuosi, kad šioje bendruomenėje, kaip tikroje šeimoje, egzistuoja glaudus ryšys tarp visų kartų – nuo senjorų iki mažų vaikučių.

Gintautas: Man bažnyčia – tai namai. Joje aš įžvelgiu išsipildžiusį Jėzaus pažadą: Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo (Mk 10, 29-30).

Rūta: Man bažnyčia tai – prieglobstis. Aš tikiu, kad čia būsiu išganyta taip, kaip avelė vešliose, žaliose lankose, kad čia aš galiu augti kaip medis, kuris drąsiai leidžia savo šaknis gilyn į žemę, nes žino, kad jos gelmėse tikrai ras tyriausius šaltinius gyvasčiai išlaikyti. Taip pat aš tikiu, kad pasilikdama, tarnaudama ir palaikydama šią bažnyčią pasilieku Viešpaties akivaizdoje, ir visa mano šeima pasilieka Jo „sparnų pavėsyje“. Jeigu tik esu ten, kur Viešpats mane paskyrė…

Darius: Šioje bažnyčioje gimiau kaip krikščionis, joje pradėjau tarnauti, joje vedžiau, čia užaugo vaikai, ir toliau dalyvauju bažnyčios gyvenime. Bažnyčia – tai neatsiejama mano gyvenimo dalis.

Jolanta: Man bažnyčia – tai Dievo namiškiai, su kuriais drauge augame, bręstame, būname kartu ir džiaugsme, ir varge.

Eduardas: Kai esi bažnyčioje tiek laiko, tai jau nebeįsivaizduoji, kaip gali būti ne bažnyčioje. Man bažnyčia tai vieta, kurioje šiame neramiame pasaulyje galiu rasti ramybę. Tai vieta, kurioje sutinku žmonių, einančių ta pačia kryptimi. Tai tarytum oazė dykumoje. Be to, man bažnyčia – tai maldos namai, nes joje galiu ne tik būti, bet ir tarnauti. Negaliu įsivaizduoti, kad galėčiau būti bažnyčioje netarnaudamas, nes visada vienas svarbiausių krikščioniško gyvenimo elementų man buvo tarnavimas.

Na, ir palinkėjimo žodis bažnyčiai žvelgiant į ateitį…

Anželika: Bažnyčiai linkiu ateinančių 25-erių metų, pilnų brandaus vaisiaus, džiugesio ir klegesio atgimstančių žmonių, kurie brandžių tarnų tebūna vedami tikėjimo, mokinystės ir tarnystės keliu Kristuje! Te jaunoji karta auga ir žaliuoja kaip vešlus žolynas Dievo sode, o visi tesijaučia kaip savo namuose, kuriuose kiekvienas mylimas ir laukiamas!

Rasa: Bažnyčiai palinkėčiau išlaikyti savo autentiškumą Kristuje, atpažinti bei vykdyti savo unikalią misiją miestui, šaliai ir iki pasaulio pakraščių. Linkiu, kad bendruomenė ir toliau išliktų darni šeima, kurioje vyrauja pagarba tarp įvairių kartų, ir kad kiekvienas būtų joje priimamas kaip mylinčiuose namuose.

Eduardas: Tikiu, kad bažnyčia yra Dievo darbas ir Jo sumanymas. Tikiu, kad ji rūpi Dievui, ir Jis gali ne tik įkvėpti, bet ir aprūpinti savo bažnyčią, kad ji būtų turtinga kiekvienam geram darbui. Linkiu bažnyčiai tapti tarnautojų kalve. Būti drąsia bažnyčia.

Darius: Perskaičius šį klausimą, iškilo vienas žodis – NENUMIRTI…. Nes keičiasi laikai, dabar kitokie iššūkiai, nei buvo pradžioje. Bažnyčiai reikia rasti būdų, kaip kalbėti visuomenei ir būti išgirstai. Pažvelgus į protestantų istoriją Lietuvoje galima pastebėti, kad protestantų veikla fragmentiška. Nesinori, kad vėl taip atsitiktų.

Jolanta: Daug labai gražių palinkėjimų buvo išsakyta, o aš palinkėčiau: „Bažnyčia, nebūk drungna, būk karšta!“

Aidas: Norėčiau palinkėti mūsų bažnyčiai Šiaulių mieste patogioje vietoje turėti savo gražius maldos namus!

Gintautas: Pakilk ir šviesk!

Rūta. Bažnyčia, išlik mano sielos išganymo vieta.

Susirašinėjo Dalia Janušaitienė

 

[gs-fb-comments]