Adventas (I savaitė) – Laukdami sukurkime vietos Jam (Video)
Vakar prasidėjo nuostabus adventinis-kalėdinis laikotarpis. Pirmoji Advento savaitė pažymi LAUKIMĄ. Uždegame pirmąją žvakę, ir šviesa ima šviesti ne tik mūsų širdyse, bet ir aplink mus…kviesdama mus sustoti, atsikvėpti, jaukiai pasimelsti.
Mūsų kultūra – greičio kultūra. Mes visko norime gretai. Greito maisto, greito pelno, greitai augančių vaikų, greitos sėkmės darbe, tarnystėje ir gyvenime. Tačiau Biblijoje laukimas visada buvo svarbus ir vertingas. Dievo žmonės mokėjo laukti Jo pažadų išsipildymo dešimtmečiais. Panašiai buvo ir Kristaus atėjimo laiku. Pranašai Simeonas ir Ona ilgus metus kasdien šventykloje laukė Dievo vilties išsipildymo Izraeliui ir visam pasauliui – Kristaus atėjimo.
Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas, teisus ir dievobaimingas vyras, kuris laukė Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo ant jo. Jam buvo apreikšta Šventąja Dvasia, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Kristų. (Lk 2, 25-26)
Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo seno amžiaus. Po mergystės ji išgyveno septynis metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo nuo šventyklos, tarnaudama dievui per dienas ir naktis pasninkais ir maldomis. (Lk 2, 36-37)
Tiek Simeonas, tiek Ona kantriai, maldingai laukė Kristaus ir Dievo Dvasia, kuri atveria dievišką tikrovę buvo ant jų, taip padarydama laukimą prasmingą. Jų laukimas buvo nelyg laukimas kūdikio gimimo, kai moteris pastoja. Jie širdyje nešiojo Kristaus atėjimo viziją ir apreiškimą, kad jų akys išvys Mesiją.
Laukti – tai padaryti Dievui vietos savo širdyje, tikėjimo sėklai toliau augti ir plėstis. Mūsų širdys, nelyg indai, gali būti pilnos kitokio turinio: perpildytos rūpesčių, liūdesio, baimės, nevilties ir streso – viso, kas užima Dievo vietą ir trukdo Jam ateiti. Tačiau kalėdiniu laiku, mes laukime Kristaus atėjimo į mūsų širdis. Bet tam, kad Jis ateitų, svarbu iš širdies išlieti tą turinį, kuris užima Dievo vietą ir temdo Jo paveikslą. Tai gali būti nerimas, arba pavydas, o gal piktumas, ar apsileidimas. Išliekime iš širdies, kaip iš perpildyto ąsočio, kas sena, netinkama nuoširdžioje maldoje, ir sukurkime atvirą erdvę Dievui, Kristui mūsų širdyje vėl užgimti, kaip tą kartą Betliejuje.
Laukiant Kalėdų ir Dievo artumo mums reikia kantrybės, kaip ir mūsų vaikams laukiant kalėdinių dovanų meto. Mūsų namuose stengiamės puoselėti kantraus laukimo dvasią. Vaikams yra pakabintos smulkių dovanėlių kojinės, į kurias kalėdiniu laikotarpiu renkamos dovanėlės vaikams. Galiausiai, prieš Kalėdas, kojinės užsipildo malonių smulkmenų gausa. Mūsų mažasis sūnus kasdien patikrina dovanų kojinę ir kartą paprašė, o gal kojinės dovanos turinį galima gauti iškart? Tada bandėme aptarti laukimo vertybę ir ypatumus. Sakau sūnui: “Pasirink vieną iš dviejų variantą, ar tu po kiekvieno adventinio sekmadienio paimsi po vieną dovanėlę iš kojinės, ar Kalėdų dieną paimsi visas dovanas iš karto?” Pradžioje sūnus svarstė: “imsiu kas savaitę po dovaną, lengviau laukti… ” Tačiau ilgiau pasvarstęs, tvirtai apsisprendė… “Ne, geriau per Kalėdas paimsiu visas sukauptas dovanas, nes noriu didesnio džiaugsmo”.
Panašiai ir mums, laukiant Kalėdų, svarbu kantriai paruošti vietos Kristui, Jo malonei savo širdyje – laukti, kad ji būtų užpildyta įvairių Dievo gėrybių, kurios Kalėdų dieną virsta Jo aplankymo džiaugsmu. Neskubėkime gauti visų palaimų pirmąją savaitę! Bet sulėtinę tempą, žavėkimės Jo gėriu visur aplinkui, nuo saulėtekio iki saulėlydžio. O mums laukiant ir pakeliant žvilgsnį į Dievo darbus, pati Šventoji Dvasia bus su mumis ir atvers mūsų širdies akis Jo stebuklams!
Malda iš anglikonų adventinių maldų:
Tavo laiku, Dieve Kūrėjau,
Šis pasaulis buvo sukurtas
Ir Tavo laiku
Tapo gražus
Per Tavo meilės meistriškumą.
Primink mums visada
Kai žiūrime į saulėtekį,
Kraštovaizdį ir mažą vaiką,
Kad visų dalykų centras –
Tai kūrybinga Dievo meilė.
Amen.
