Aplankyti draugus Dubline, švęsti gyvenimą ir tarnauti Kristui

2019 18 rugsėjo

Jau septintąjį kartą drauge su vyru Aidu aplankome Dubline gyvenančius, dirbančius ir tarnaujančius Viešpačiui mūsų draugus, brolius bei seses lietuvaičius – evangelišką Dublino lietuvių bendruomenę, kuri reziduoja Grace bažnyčioje.

Viešėjimas pas bičiulius visokeriopai praturtina. Vieni su kitais dalinamės svetingumu, bendryste, tikėjimu, skirtingomis patirtimis. Abipusiškai drąsiname ir paguodžiame ilgoje tikėjimo bei tarnystės kelionėje… Visai neseniai, rugpjūčio mėnesį, Šiaulių bažnyčioje „Tiesos žodis“ viešėjo Dublino evangeliškos bažnyčios vyresnieji – Daiva ir Eduardas Smelovai. O šį kartą – aš ir Aidas pas juos. Džiugu, kad iš abiejų pusių statomas bičiulystės bei tarnystės tiltas vis stiprėja.

Šį kartą kelionė trūko rugsėjo 12 – 16 dienomis. Per penkių dienų viešnagės laiką daug nuveikėme: šventėme mūsų su Aidu 28 – metų santuokos sukaktuves, nemažai keliavome su bičiuliais Daiva ir Eduardu bei tarnavome bažnyčioje.

Dėkojame Daivai ir Eduradui, kurie padovanojo mums kelionę į Belfastą – didžiausią Jungtinės Karalystės miestą Šiaurės Airijoje. Jis laikomas Šiaurės Airijos sostine, išsidėsčiusia prie Airijos jūros. Todėl nenuostabu, kad joje yra svarbus regiono laivų uostas. Belfaste nuo seno vystėsi laivų statyba. Čia buvo pagamintas garsusis „Titanikas“, kurio užgimimą, nuleidimą ant vandens ir tragiškai pasibaigusią pirmąją kelionę mena įspūdingas modernus „Titaniko“ muziejus. 1912 m., kai „Titanikas“ buvo pastatytas, Belfastas turėjo didžiausią pasaulyje laivų statyklą.

Mieste persipina senoji ir naujoji miesto istorija, kuri prasidėjo viduramžiais, XII a., ir tęsiasi iki dabar. Belfastas turi, kaip gražių, taip ir skaudesnių savo gyvavimo epizodų. Po 1921 m., kai Airija atgavo savo nepriklausomybę nuo Britanijos, mieste nuolat kyla konfliktai tarp respublikonų, nacionalistų katalikų ir lojalistų, junionistų protestantų. Siekiant sumažinti smurto protrūkius buvo pastatyta didžiulė Belfasto taikos siena, („peace line“, kurių iš viso mieste pastatyta apie 20 nuo 1970 m.), skirianti katalikus (nacionalistiškai nusiteikusius airius) nuo protestantų (save identifikuojančių anglų junionistų). Ir nors globalioji kultūra veikia miesto veidą laisvumu, kaip ir kitus pasaulio miestus, Belfasto gyventojai vis dar mano, kad su siena gyventi visiems saugiau. Žiūrint į sieną ir skaitant užrašus ant jos, aplankė kelios mintys, kurias ir užrašysiu.

Remiantis evangelija, akivaizdu, kad nacionalistinis, religinės idealogijos ir etninis ekstremizmas neturi nieko bendro su krikščioniško tikėjimo tiesa. Kristus siekia sutaikinimo tarp žmonių, tarp tautų, tarp skirtingų socialinių sluoksnių romumo ir nesavanaudiškos meilės dvasia, tiesiant taikdarystės tiltą. Deja, daugelio tautų žmonių protuose, ne išimtis ir krikščionių, stovi nacionalistinės neapykantos ir nepakančios ideologijos sienos, kai kitus žemina dėl kažkokių tautinių, istorinių, socialinių ar politinių priežasčių. Todėl negalime tapatinti tikėjimo su religine-nacionalistine ideologija (nors ir vadintųsi katalikiška ar protestantiška), nes tai yra skirtingi dalykai. Tikėjimas – dvasinis, anot apaštalo Pauliaus, ugdantis naują kūrinį Kristuje, kuriame „nėra nei žydo, nei graiko – visi apsirengė Kristumi“, o ideologija, nors ir Dievo vardu – politinė, kariaujanti, kuri sukelia vaidus dėl skirtingų politinių-etninių interesų. Apaštalas Jokūbas tai vadina priešingais dangiškai išminčiai kūno karais ir kivirčais. Išmintis, kilusi iš aukštybių, pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, švelni, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, bešališka ir neveidmainiška. O teisumo vaisius su ramybe sėjamas tų, kurie neša ramybę. Iš kur tarp jūsų atsiranda karai ir kivirčai? Ar ne iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų nariuose? Geidžiate ir neturite; žudote ir pavydite – ir negalite pasiekti; kovojate ir kariaujate… (Jok 3, 17-18; 4, 1-2)

Kita vertus, mieste klesti laisvėjimo kultūra: mirguliuoja gausūs ir spalvingi sienų piešiniai, gražia muzika užlieja gatvės muzikantai, išdygę erdvūs modernūs marketai kviečia žmones į multikultūrinius centrus, postmodernios architektūros dizaino elementai pinasi su senųjų pastatų detalėmis, prie senų bažnyčių gyvuoja įsikūrę modernizuoti „pabai“ (smuklės) – visa tai rodo senosios ir naujosios gyvensenos bei kultūrų susiliejimą. Tai naujoviškas miesto veidas, su sena istorija. Kelionė sukėlė daug apmąstymų ir pasvarstymų.

Šeštadienio popietę panirome į bažnyčios reikalus. Atnaujintose Grace bažnyčios patalpose, rinkosi lietuvių bendruomenė į video seminarą šeimoms „Per juokus į geresnę santuoką“. Visi susirinkę jaukiai susėdome prie vaišių stalo salėje ir pasiruošėme peržiūrai. Pažiūrėjome ir aptarėme dvi dalis, kuriose pastorius Markas Gungoras kalba apie „Dvejų smegenų istoriją“, vyro ir moterų smegenų skirtumų ypatumus. Kai sutuoktiniai geriau suvokia skirtumus, paprasčiau bendrauja. Kadangi painios šeimyninės situacijos buvo nagrinėtos profesionaliai ir humoro forma, džiugiai medžiagą perklausė ir vyrai, ir moterys, ir vieni, ir kiti, aktyviai dalyvavo aptarimuose. Susipažinę su medžiagos turiniu, dubliniečiai apsisprendė dar kartą prie jos sugrįžti, kviesti draugų šeimas, esančias emigracijoje.

Sekmadienio pamaldos prasidėjo po pietų. Džiugu buvo vėl susitikti su nemažu būriu lietuvaičių, kurie ne tik Dubline kuria savo gyvenimą, dirba, augina vaikus, bet ir ištikimai eina tikėjimo keliu. Sceną papuošė gausus šlovintojų būrys. Po garbinimo, bažnyčios vyresnioji Daiva, pasidalino mintimis apie draugystės svarbą, kuri kartu, kaip pastebi Patarlių knyga, gali būti brangesnė ir už kraujo ryšius. Daiva kalbėjo, kaip Dublino lietuvių bažnyčia vertina draugystę su Lietuvos bažnyčiomis, su Šiaulių bažnyčia „Tiesos žodis“, kaip vertina tarnautojus bičiulius iš Lietuvos. Taip pat sakė, kad kartais draugai gali būti arčiau brolių. O ypač, kai esi emigracijoje ir toli nuo namų, tuomet artimų draugų būrys yra ir pirmoji pagalba, ir paguoda sunkumuose, ir bendros šventės, ir džiaugsmas.

Prieš pradėdama pamokslauti, taip pat pasidžiaugiau mūsų bendra draugyste bei visus pakviečiau gilintis į patyriminį tikėjimą. Kalbėjau apie globalios kultūros specifiką ir kokia „nauja kalba“ turėtume prabilti apie Dievą šiandienos žmogui, gyvenančiam multikultūroje, minčių įvairovėje, dideliuose pasaulio megapoliuose. Kėliau klausimus, kaip mums Jį pažinti, ir kaip apie Jį pasakoti kitiems. Remdamasi apaštalo Pauliaus patirtimi Atėnų mieste, išskyriau du pažinimo aspektus, kuriais apaštalas rėmėsi skelbdamas Kristų I a. Pažinti Dievo visuotinumą ir Dievo asmeniškumą per prisikėlusį Kristų (Apd 17, 14-34). Abi šios Dievo pusės turėtų būti krikščionims gerai pažįstamos, kad galėtume patys gyventi ir kitiems tarnauti, peržengę savo ribotumus, globaliame mūsų dienų pasaulyje… Susirinkimą užbaigėme dalyvaudami Viešpaties Vakarienėje, lauždami duoną, kaip Jėzaus kūną, ir gerdami iš laiminimo taurės.

Po susirinkimo dar ilgai šnekučiavomės, meldėmės asmeninėmis maldomis, vaišinomės ir džiaugiamės brolyste / seseryste, gavome įvairių simbolinių dovanėlių. Linkime Jums, brangieji, gyventi ir tarnauti kūrybingai, kaip Jūs ir trokštate, išpildant savo pašaukimą Dieve!

Pastorė Anželika Krikštaponienė (ramioslankos.lt)

———–

Brolis Valdas Kišūnas nuo brolių ir sesių Dubline perdavė savo eilėraštį, kaip eiliuotus linkėjimus, Šiaulių bažnyčiai „Tiesos žodis“, kuriais ir baigsiu kelionės aprašymą.

Aš Tikiu

Švelnink prigimtį kur mindo

mano šviesų veido žvilgsnį,

Duok lašelį nusipraust

skirk minutę Tave garbint…

Sutiksiu ką, jei bėgsiu šitaip greitai,

O ką pajausiu, jei klausiu vis – „kodėl“.

Ar Tu gražus –

širdim matuoju,

Ar godus laikui

– nemanau,

Koks geras Tu – skaičiuoju

Kad amžinas – žinau.

Kai apdengei mane šiltai ir stropiai

Ir tiksliai pasakei kada pareit,

Aš stojau su visais kalbėtis

O grįžęs vėl Tavęs klausiau.

——-

Kiek aš laisvas, jei vis neturiu

Per kantrybę atklotų minčių,

Taip ilgai ėjęs ten, kur trūksta

Taip ilgai šaukęs, kad girdžiu.

Guodžias medžiais nuo ašarų trenksmo

Šaukias tyrais parvirtęs draugų,

Nebijok, tavo suolas toks ilgas

Tavo pamokos lyg aštuonių –

——-

Ar pavydu kas iš Dievo ateina

Ar nebrangu kas sutinka su Juo –

Nukervos neteisybe sulinkę

Nusidainuos pasilikę girti…

Vėjo triukšmas pro miesto kampus

Susiraukę nusivelka lietūs,

Kelia sumaištį menkas žmogus

Tas žmogus, kurio paveldas klysti.

——-

Sujudęs Mahometas

šeši šimtai po Kristaus,

Konstantinopolis bekeitęs veidą,

Šventoji Romos Imperija su Lenkų Armija

įveikus Saracėnus.

(Lietuviai į mūšį nespėjo atvykti…)

Ar Liuterio prakalbus Biblija.

Koridoriaus ilgumo nematyt

Ir ciesoriui denarą reikia gauti,

Gyvenimo kalnai sugrius

palikę sielai

ko mums laukti.

Saulėlydžių šilku liturgija dabinas

Prie staklių palinkęs

Audėjas tylus,

Pirmieji užaugo, kas pasiekė tikslą

Pirmiesiems užklojo ant kelio takus.

Pagarbiai, su meile Valdas, Dublinas. 2019. rugsėjo 15 d.

(2019 metų gegužės devynioliktą dieną skaityta Šv. Andriaus Katalikų Bažnyčioje – Dubline, su galutiniais pataisymais pabaigta tą patį mėnesį dvidešimt trečią dieną. (valkis))

[gs-fb-comments]