Šių metų gegužės 25 – 30 d. kartu su šeima viešėjome Dublino evangeliškoje lietuvių bažnyčioje. Kaip visada mus svetingai priėmė bendruomenės vyresnieji – Daiva ir Eduardas Smelovai. Apsistojome jų namuose Selbridže, Dublino priemiestyje. Penktadienis pasižymėjo draugiška pastoracine bendryste, kur buvome vieni kitiems ir bičiuliais, ir mentoriais. Pastorių draugystė turi neįkainuojamą vertę, kai nesmerkdami vieni kitų dalinamės savo klausimais, panašiomis patirtimis bei drąsinamės dieviškomis įžvalgomis. Šioje bendrystėje turi vietos ir mūsų vaikai, kurie aplink mus judėjo, žaismingai bendravo ir svajojo…
Šeštadienio rytą skyrėme aplankyti garsųjį Dublino zoologijos parką. Miesto centre įsikūręs nuostabaus grožio parkas su kanalais vilioja savo faunos ir floros įvairove, kuri liudija Dievo kūrinijos didybę bei žmonių draugišką norą pažinti ją iš arčiau. Dievo rankose yra kiekvienas Jo kūrinys – nuo didžiausio iki mažiausio, o žmogus, pašauktas tauriai ją globoti.
Šeštadienio vakaras buvo ypatingas Dievo artumo vakaras, kai lietuvių bažnyčios tikintieji susirinko į Grace bažnyčios patalpas sielovados vakarui. Tą kartą kalbėjau apie „Žmogaus pažeidžiamumą ir vidinį Dievo išgydymo kelią“. Buvau nustebinta, kad mano broliai ir sesės itin domėjosi šia tema. Pradėję tarnavimą Dievo garbinimu ir malda, po to perėjome į savęs pažinimo akistatą, kartu galėjome pažvelgti į skirtingos kilmės vidines žaizdas. Kalbėjau, kad visi žmonės, vyrai ir moterys, turi savo pažeidžiamumą. Biblija kalba atvirai apie mūsų žaizdas ir neslepia žmogaus trapumo, bet, atvirkščiai, kviečia atkreipti į tai mūsų dėmesį. Kiekvienas žmogus, linkęs nusidėti ir suklupti ne vieną kartą savo gyvenime, lygiai taip pat gali būti pažeistas įvairų įvykių, stereotipų, netikėtų sunkių gyvenimo situacijų.
Antai, teisus Jobas kentė didžiulę dramą patirdamas įvairius vieną po kito gyvenimo išbandymus: netektis, turto praradimą, staiga ištikusią ligą, draugų nesupratimą ir atjautos stoką, tikėjimo krizę. Kitas pavyzdys – Marija, Jėzaus motina. Dar jos kūdikiui esant mažam, jai buvo pranašaujama, jog jos širdį pervers kalavijas. O tai reiškia ją palies sūnaus netekties sielvartas ir širdgėla. Tą kūdikį, kurį ji laikė ant savo rankų, jam užaugus, teks prarasti dramatiškomis ir gėdingomis aplinkybėmis, kai Jėzus eis savo kančios keliu ir bus visų paniekintas, atstumtas, o, galiausiai, apnuogintas nukryžiuotas didžiulės minios akivaizdoje. Žiauri vieša nekaltojo egzekucija sužeidė, pažemino ir patį Kristų, ir visus, kurie Jį mylėjo. O kiek šio pasaulio motinų kentė ir tebekenčia savo sūnų praradimus karuose, gatvėse, ar nelemtos savižudybės lyg prarajos prarytus?.. Toliau kalbėdama apie mūsų Viešpatį Jėzų pastebėjau, jog Jis yra sužeistumo prototipas – sužeistas Dievas, žmogus, vyras ir sužeistas Dievo tarnas. Todėl žaizdos nėra gėdingas dalykas mūsų gyvenime, tai – neišvengiamybė. Jas galima išgydyti bei pasveikus padėti kitiems. Kas gali būti didesnis pavyzdys nei pats Jėzus, kurio žaizdos po prisikėlimo daugelį išgydė ir tebegydo. Taip ir mūsų žaizdos, joms užgijus, įgyja gydančią, guodžiančią ir stiprinančią galią kitų gyvenime. Savo kalbos pabaigoje pabrėžiau, jog pagrindinė vidinio išgydimo galia – MEILĖ, MEILĖ, MEILĖ – svarbu teisingai mylėti save, priimti artimo meilę ir patirti amžinojo Dievo meilę.
Po pasisakymo kiekvienas turėjo galimybę persvarstyti savo gyvenimą ir susidaryti vidinio gijimo planelį – suprojektuoti savipagalbos kelią. Vėliau dalinomės savo mintimis, ypač tomis, kurios liečia kiekvieno santykį su Dievu bei kaip galėtume sukurti bažnyčioje didesnę pasitikėjimo vienas kitu kultūrą.
Sekmadienį vyko pamaldos. Prieš jas pabendravome ir kartu pasimeldėme su kai kuriais Grace bažnyčios vyresniaisiais. Mums viešint Dubline, vyko airių referendumas dėl abortų legalizavimo valstybėje. Deja, airiai palaikė projektą legalizuoti abortus. Nors bažnyčios stengėsi apjungti pajėgas ir per socialines priemones paveikti visuomenės nuomonę susilaikyti nuo projekto palaikymo, vis tik šie svertai pasirodė per silpni. Tad bažnyčioms ateina kitas laikas, kai akivaizdžiai keičiasi kultūra iš krikščioniškosios į sekuliarizuotąją. Tai laikas, kai bažnyčia neturi nuliūsti, bet gali imtis savo pagrindinės užduoties – skelbti Evangeliją ir guosti dvasios vargdienius, liūdinčius bei vesti sudužusios širdies žmones pas Dievą. Dabar tikintieji, kaip niekad anksčiau, pradeda matyti, kad jų jėga ne politinėse priemonėse, bet tikėjime, viltyje ir meilėje. Visų laikų ir kartų žmonėms reikės Dievo, tiesos ir meilės. Tai gali duoti bažnyčia, kai remiasi malone, bet ne kitomis galiomis. Ta tema kalbėjau ir sekmadienio pamaldose, kaip garbinti Dievą ne viena ar kita tradicija, bet gyvenant tiesa ir dvasia, nes Dievas yra Dvasia (Jn 4).
Po pamokslo visi meldėmės, jog būtume Dievo meilės ir malonės indais savo aplinkoje. Dievo artumo jausmas tirštai apgaubė mus, kai maldėmės pranašystės dvasioje ir laužėme duoną bei visi prisiminėme Kristaus auką.
Po tarnavimo dar ilgai niekas nenorėjo skirstytis. Draugiškai vaišindamiesi prie gausos stalo dalinosi savo išgyvenimais, patirtimis, Dievo pamokomis. Tą savaitgalį gimė mintis tęsti vidinio išgydymo tarnavimą ir kitais metais organizuoti sielovados stovyklą gražiose Dublino apylinkėse.
Nuoširdžiai dėkojame Dublino evangeliškos lietuvių bendruomenės tikintiesiems ir vyresniesiems Daivai ir Eduardui Smelovams už betarpišką bendrystę, Dvasios džiaugsmą ir visada trokštančias bei laukiančias širdis!
Iki kitų greitų susimatymų Lietuvoje arba Airijoje! 🙂
Pastorė Anželika Krikštaponienė
[gs-fb-comments]