Šių metų rugsėjo 15 d. – 19 d. kartu su vyru viešėjome Dublino lietuvių evangelinėje bendruomenėje. Kartą per metus, jau septintus metus iš eilės, Daiva ir Eduardas Smelovai, šios bažnyčios vyresnieji, kviečia atvykti į bendruomenę, bendrauti su mūsų tautiečiais Dubline, dalintis įžvalgomis, patarnauti skirtingomis dovanomis bei kartu pailsėti ir pasisemti Dievo malonės esančios tarp jų.
Per tą laiką užsimezgė abipusiai draugystės ryšiai – vasarą Daiva ir Eduardas apsilanko mūsų bažnyčioje Šiauliuose… Todėl šį kartą skrisdami į Airiją, pasijutome lyg grįžtame į antrus namus. Namai – ten, kur esi laukiamas…
Kiekvienas apsilankymas pasižymi savitu charakteriu, aiškia poteme. Šiais metais atrodytų viskas sukosi aplink vieną ašį – žmogaus dievišką prigimtį, tarsi Dievas norėtų pasakyti: „įsižiūrėkite ir branginkite kiekvieną žmogų, jame gyvena Mano atvaizdas“…
Mums atvykus, vyresnioji Daiva papasakojo, kad šiuo metu studijuoja online biblinius teologinius kursus, kur pradėjo nagrinėti Sukūrimą Pradžios knygoje. Labiausia ją palietusi mintis, kad kiekvienas žmogus yra Dievo atvaizdo nešiotojas ir yra vertas gilios pagarbos. Nors atvaizdas gali būti ir sužeistai, įskilęs, net sudužęs, tačiau jis vis tiek nepraranda savo vertės, nes atspindi savo Kūrėją. Panašiai kaip ir meno šedevrai, kaip bebūtų pažeisti laiko ar stichijos, nepraranda didelės vertės dėl meistro plunksnos ar skaptuko, kuris juos nutapė ar padarė…
Tą pačią žmogaus orumo mintį paantrino ir Petkevičaitės Bitės mintis, kurią perskaičiau biografinėje knygoje. Atsikvėpdama po skrydžio iš Daivos bibliotekos paėmiau paskaitinėti knygą. Iš karto nutvieskė pirmoji perskaityta Petkevičaitės Bitės mintis – Mylėkite vieni kitus kaip brolius ir seseris, gerbdami kiekvieną žmogų, stengdamiesi įžvelgti žmogaus esmę…
Šeštadienį, prieš vakaro taranavimą apsilankėme Dublino Nacionalinėje Galerijoje. Stovėjome priešais garsių meistrų paveikslus ir žvelgėme į žmones, kurie buvo nutapyti prieš šimtą ir daugiau metų. O jie iš skirtingų epochų paveikslų žiūrėjo į mus ramiu žvilgsniu, nelyg sakydami: „Mes buvome ten, kur dabar esate jūs. Gyvenimas trumpalaikis ir brangus, saugokite jį, nes dabar jūsų valanda gyventi, kurti, būti oriais ir laisvais žmonėmis, atspindėti savo Kūrėją“…
Vakare Dublino Grace bažnyčios patalpose gausiai susibūrę lietuvaičiai, moterys ir vyrai. Pradžioje šlovinome Viešpatį Juros ir Justo kurtomis giesmėmis. Šlovinimo upė tekėjo, į kurią panirome širdimis ir mintimis. Dievo guodžianti ir drąsinanti artuma vedė mus į kitą susitikimo dalį. Po šlovinimo vyko moterų ir vyrų sielovadiniai pokalbiai. Aptarėme aktualius klausimus skirtingose auditorijose. Atskirai kalbėjomės, analizavome tai, kas svarbu abiejų lyčių atstovams. Su moterimis gilinomės į savo prigimtį, kokią Dievas mums suteikė, nuo kurios negalime pabėgti. Kur bebūtume, ji mus atsiveja.
Moterys iš prigimties yra davėjos, kurios linksta save atiduoti ten, kur jos yra. Jos dalina save vaikams, sutuoktiniui, draugėms, tėvams, bažnyčiai ir visuomenei. Gali save atiduoti iki paskutinio lašo… Tuo tarpu vyrai kitaip, yra užkariautojai, užėmėjai, įtvirtintojai. Tad jei abi šios prigimtys peržengia savo vidinius poreikius ir yra pažeidžiamos gyvenimo iššūkių, sunkumų ar traumų, gali skirtingai reflektuoti savo sužeistumą. Moterys dėl perdėto savęs atidavimo lengvai patenka į aukos vaidmenį. Prislėgtasis / oji nemato šviesių dienų, kas turi linksmą širdį, tam visuomet šventė (Pt 15, 15). Na, o sužeistas vyro orumas, pagal prigimtį linkęs užkariauti, nejučia tampa agresyviu ir gali tapti psichologiniu ar dvasiniu agresoriumi. Apie tai per mažai kalbame bažnyčiose, nes klaidingai manome, kad atidavimas ir užėmimas visada būna pozityvus ir tik šventas dalykas. Tačiau svarbu žinoti, jog atidavimas ir užėmimas gali būti destruktyvūs, žalojantys mus pačius ir kitus, artimus žmones. Todėl moterims ir vyrams svarbu nuolat grįžti prie savo vidinio orumo, savo vidinių poreikių ir juos tinkamai prižiūrėti Su Viešpaties Dvasios pagalba. Daugiau dėmesio skyrėme moterų atsinaujinimo, užsipildymo ir dvasinio sustiprinimo būdams Dieve. Kiekviena moteris bandė surasti savitą atsinaujinimo kelią, kuris jai labiausiai tinka. Juk čia nėra šablonų, pagal kuriuos galėtume save ar kitus sverti. Svarbu pažinti ir priimti save, kaip Dievas sukūrė. Galiausiai, savianalizė peraugo į užtarimo maldą viena už kitą, kurią lydėjo inspiracija ir pranašavimo dvasia. Vyrai taip pat ieškojo kūrybinių būdų būti savimi ir apreikšti Jo malonę savo gyvenime.
Sekmadienio popietę gausiai rinkomės į bendras pamaldas. Muzikos akordai ir šlovinimo tėkmė vėl visus, trokštančius Dievo ir Jo pažinimo, sujungė į dvasinį vienį. Šį kartą dalinausi žodžiu, kuriuo pati gyvenu pastaruosius metus – apie Dievo suteiktą nuostabią gyvenimo dovaną. Nagrinėdama evangelisto Mato 25 skyriuje aprašytą palyginimą apie talentus, pastebėjau, jog gyvenimas yra Dievo nuosavybė, nelyg Jo ūkis, kurį Jis davė mums prižiūrėti, plėtoti ir vystyti. Jis gerbia ir myli mus bei trokšta, kad gyvendami ramybės ir laisvės sąlygomis, tinkamai įvertintume tai, ką turime iš Jo. Svarbu suprasti, kad žemiškasis ir dangiškasis gyvenimas Dievui yra vientisi. Deja, krikščionys labiau pabrėždami dangiškąjį gyvenimą, linksta vieną sumenkinti, o kitą iškelti arba supriešina žemiškąjį gyvenimą su amžinuoju – dangiškuoju. Todėl suvokime, kad gyvendami žemiškąjį gyvenimą pagal Jo norą, gyvename ne žemesnės prigimties, ne menkesnį, bet lygiai dieviškąjį ir dvasinį gyvenimą. Pamokslo pabaigoje aptarėme tai, kas gali tapti rimtomis kliūtimis užkasti savo žemiškąjį gyvenimą ir nustoti gyventi visa širdimi ir protu. Baigdami susirinkimą meldėmės, kad Dievas gydytų širdis ir leistų gyventi žemėje veikliai bei kūrybingai, nuoširdžiai mylint ir atvirai žavintis Dievo gyvenimu kaip danguje, taip ir žemėje.
Po pamaldų dar ilgai bendravome, vaišinomės ir giedojome sieloje sotindamiesi brolišku artumu ir meile. Šioje kelionėje ne tik kėlėme kitų vidinį orumą, bet ir patys buvome padrąsinti, sustiprinti, praturtinti, tuo, kuo gyvena mūsų broliai ir sesės Dubline.
Nuoširdžiai dėkojame jums už meilų priėmimą, brolišką ir seserišką paslaugumą, o labiausiai už Dievo trokštančias širdis!
Pastorė Anželika Krikštaponienė
[gs-fb-comments]