[vc_row][vc_column width=”1/1″]
Spalio 29 d. 16 val.
Šiaulių Polifonijos didžiojoje salėje (Aušros al. 15)
Knygos Moteris – ganytoja? pristatymas
Diskusija Moters pastoracinės tarnystės raida ir perspektyvos Lietuvos evangelinėse bažnyčiose
Diskusijos dalyviai:
Anželika Krikštaponienė (knygos autorė, teologijos bakalaurė, Šiaulių bažnyčios Tiesos žodis pastorė, Krikščionių bendrijos Tikėjimo žodis Šiaulių regiono vadovė)
Deimantas Karvelis (humanitarinių mokslų daktaras, docentas, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto prodekanas)
Rimas Mikalauskas (teologijos magistras, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kunigas, LER Konsistorijos viceprezidentas ir Sinodo cenzorius, Biržų evangelikų reformatų parapijos klebonas)
Giedrius Jablonskis (Jungtinės metodistų bažnyčios kunigas Biržuose)
Henrikas Žukauskas (teologas, Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungos misionierius)
Romualdas Babarskas (teologijos doktorantas, Evangelinio Biblijos instituto Šiaulių centro dekanas, Šilutės Laisvųjų krikščionių bažnyčios pastorius)
Diskusijos moderatorė:
Sandra Daktaraitė (teologijos magistrė, Klaipėdos evangelikų baptistų bažnyčios tarnautoja)
Nuotaiką kurs:
- Sigitas Krasauskas (fleita)
- šokių grupė Spokšok, vadovė Gilija Žukauskienė (VšĮ Dialogų portikas)
- kava ir arbata
Renginyje bus galima įsigyti A. Krikštaponienės knygą Moteris – ganytoja? Moters pastoracinės tarnystės raida ir perspektyvos Lietuvos evangelinėse bažnyčiose
Įėjimas nemokamas
[divider]
Anželikos Krikštaponienės knygos „Moteris – ganytoja? Moterų pastoracinės tarnystės raida Lietuvos evangelinėse bažnyčiose“ recenzija
Knygoje „Moteris – ganytoja? Moterų pastoracinės tarnystės raida Lietuvos evangelinėse bažnyčiose“ autorė supažindina skaitytojas ir skaitytojus su vadovaujama moters tarnyste evangelinėse bažnyčiose Lietuvoje. Tai visiškai naujas ir išskirtinis darbas Lietuvos evangelinių bažnyčių istorijoje.
Anželika Krikštaponienė paliečia tiek biblinių laikų kontekstą, tiek ir mūsų laikus siekiantį istorinį laikotarpį. Tai sukuria pagrindą tolesniam klausimo nagrinėjimui jau teologiniu aspektu, kurio centre yra dviejų evangelinėse bažnyčiose atsiradusių pozicijų pristatymas.
Šios dvi pozicijos – egalitarinė ir komplementarinė – tai du požiūriai, įvardyti apie 1980 metus svarstant vis aktualesniu tampantį klausimą apie moterų ir vyrų lygiavertę (arba ne) tarnystę bažnyčioje. Skirtingos teologinės pozicijos padeda naujai pažvelgti į moters tarnystės ir vadovavimo klausimus bažnyčioje bei ieškoti tinkamų atsakymų skaitant Šventąjį Raštą ir atsižvelgiant į besikeičiančią mūsų kultūrą.
Anželika Krikštaponienė aiškiai pristato abu minėtus požiūrius, kiekvienam jų pateikia biblinius bei teologinius argumentus, išskiria kiekvienos pozicijos privalumus ir galbūt trūkumus. Pati autorė, turinti nemažą ganytojos patirtį (ji tarnauja pastore nuo 1990 metų), jau knygos pradžioje pamini, kad laikosi būtent egalitarinio požiūrio, pripažįstančio moters lygiavertiškumą visose bažnyčios tarnavimo srityse.
Knyga iš tiesų naudinga tiek įvairioms evangelinėms (ir ne tik) bažnyčioms, tiek pačioms moterims tarnautojoms – pastorėms, diakonėms, – ieškančioms savo pašaukimo arba jau jį atradusioms.
Reikšmingas ir knygos priede pateikiamas nedidelis tyrimas – įvairių evangelinių bažnyčių Lietuvoje tarnautojų atsakymai į autorės sudaryto klausimyno klausimus. Tyrime bažnyčių ir bendrijų atstovai atsako į autorės klausimus apie moterų vadovaujamos tarnystės vystymąsi ir tai, kaip ši tarnystė šiandien suprantama jų bendruomenėse. Tai savalaikis postūmis bendruomenėms ir bendrijoms įvardinti, ką jos galvoja apie moterų pastoracinę tarnystę ir kokius žingsnius galėtų žengti ateityje.
Galima sakyti, kad knyga suteikia erdvės pojūtį, bet kartu ir labai aiškią kryptį. Pasitelkiama daug medžiagos, paliečiami įvairūs kontekstai, tačiau visa naudojama medžiaga yra „suvaldyta“ – aiškiai žinoma, kur einama ir ko siekiama. O siekiama – suteikti teologinius įrankius mąstyti ir kalbėtis.
Šiame teologiniame darbe jaučiamas ir ganytojos rūpestis, kaip mums būti bažnyčia ir kokia turėtų būti bažnyčia šiandien. Tai leidžia kelti klausimą ir apie bažnyčios bei kultūros arba laikmečio santykį. Bažnyčios gyvenimas ir kultūra visada buvo susiję. Kaip autorė ir pastebi, tikėjimo atsinaujinimo judėjimuose įvairiais istoriniais laikotarpiais atsirasdavo galimybė moterims ir vyrams kalbėti, pamokslauti ir kitaip tarnauti, puoselėjant daugiau ar mažiau lygiaverčius santykius, tačiau tokiems judėjimams (pvz., Šventumo judėjimui Amerikoje) pradėjus įgauti aiškesnę struktūrą, moterų vadovavimo klausimas būdavo nustumiamas į paraštes.
Taigi tikėjimo bendruomenių gyvenime vis atsirasdavo įvairių Dvasios proveržių, bet kultūra (ir joje esančios patriarchalinės nuostatos) taip pat neišvengiamai darė tam įtaką. Mūsų gyvenamuoju laiku keičiasi ir pati kultūra. Kaip kultūros, laiko pokyčiai gali padėti tikėjimo bendruomenėms? Ką tikėjimo bendruomenės gali pasakyti šių dienų kultūrai?
Kitas įdomus pokalbis galėtų būti ir apie feministinę teologiją bei feminizmo įtaką teologijai. Kažkas yra pasakęs, kad visa tikra teologija yra feministinė, nes lyčių lygiavertiškumo suvokimas iš esmės lemia tai, kaip mes mąstome ir kaip struktūruojame gyvenimą (t. y. ne tik mąstome, bet ir darome sprendimus – asmeninius bei struktūrinius). Ateityje būtų smagu daugiau panagrinėti šiuos dalykus, juolab, kad ir feminizmo šaknys gali būti susijusios su krikščionybe, kaip autorė knygoje ir pamini.
Knygoje moters tarnystei apibūdinti yra vartojamas gražus biblinis terminas tarnaitė. Ką reiškia pasakymas moteris-tarnaitė? Ar tai kalba apie vaduojančią Dievo patirtį (įgalinančią atsiliepti į pašaukimą ir veikti), ar apie pasidavimą viršesniojo autoritetui (kai moteris matoma tik kaip patarnaujanti)? Kaip šie terminai girdimi mūsų kultūroje?
Nagrinėjant kalbą apskritai, verta atkreipti dėmesį ir į mišrioms grupėms apibūdinti vartojamus žodžius, – pvz.: dalyviai, veikėjai, bet ne dalyvės, veikėjos. Kaip formuojama kalba ir kaip kalba formuoja mus? Šie klausimai galėtų būti kryptys tolesnėms studijoms.
Pabaigoje norisi tik dar kartą pasveikinti autorę su šiuo įžanginiu darbu ir palinkėti toliau drąsiai kalbėti ir rašyti apie tai, kuo tiki ir į ką gilinasi.
Sandra Daktaraitė (teologijos magistrė, Klaipėdos evangelikų baptistų bažnyčios tarnautoja)[/vc_column][/vc_row]