[vc_row][vc_column width=”1/1″]Ar pamenate atgailaujančios nusidėjėlės istoriją evangelijoje pagal Luką, septintame skyriuje? Moteris verkdama pripuola prie Jėzaus jam iš nugaros, verkia, šluosto jo kojas savo plaukais, bučiuoja jas ir tepa tepalu. Tai matydamas fariziejus Simonas piktinasi tokiu jos elgesiu ir kad Jėzus jos nenuveja. Jėzaus atsakas į tokią širdies nuostatą skirtas ne tik Simonui, bet ir kiekvienam iš mūsų: (…) jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli (Lk 7:47).
Atleista daug, nes labai pamilo. „Kiek daug atleista Domeikių gyventojams,“ – mąsčiau važiuodama autobusu su trimis jaunuoliais (Ieva, Jonu ir Deividu) aplankyti Domeikių vienkiemiuose gyvenančių vyresnio amžiaus žmonių, kurie kovojo ar vis dar kovoja su įvairiomis priklausomybėmis, – „ir kokia didelė Jo malonė, kad jiems suteikti nauji gyvenimai be alkoholio ar narkotikų.“ Didžioji dalis Domeikių sodybų gyventojų yra žmonės, kurie dėl savo priklausomybės prarado viską – darbus, šeimas, draugus ir netgi namus. Domeikiai – tai vieta, kurioje jie pradeda gyventi iš naujo be savo priklausomybės. Čia netaikomi jokie specialūs gydymai ar dvylikos žingsnių programos. Jų reabilitacija – gyvenimas gamtoje (toli nuo miesto pagundų) ir bendruomenėje, kur dirbami žemės ūkio ir remonto darbai.
Birželio 25-tąją, itin karštą vasaros dieną, drąsiausieji Šiaulių Tiesos Žodžio bažnyčios jaunuoliai nepabūgo kaitros ir ryžtingai nusprendė važiuoti patarnauti Domeikių bendruomenei. Vaikinai nusiteikė, kad gali reikėti dirbti sunkius fizinius darbus, Ieva ir aš tikėjomės padėti ruošti pietus. Važiavome su intencija padėti, bet nenumanėme, kad susitikimas su šiais žmonėmis bus didesnė pamoka ir palaiminimas mums patiems.
Nuvažiavus buvome šiltai sutikti ir iš karto pasodinti prie stalo, pavaišinti gaiviu gėrimu. Kai kurie lankėmės Domeikiuose nebe pirmą kartą ir buvo be galo džiugu matyti, kaip viskas pasikeitę ir keičiasi tik į gera: daugiau gyventojų, suremontuoti ir gražinami seni pastatai, pastatytas naujas namas, įvestas vanduo, visi sočiai pavalgę ir apsirengę.
Daugelis mūsų įsivaizduojame, kad tokiose vietose trūksta darbo jėgos, žmonės silpni ir nesugeba visko pasidaryti patys, todėl ir jaunimas tikėjosi, kad atvažiavę nudirbs darbus, kurie tiems žmonėms yra per sunkūs. Tačiau Dievas mus nužemino ir iš „stiprių rankų“, kokiomis mes įsivaizdavome esą, pavertė mus „nuolankiomis ausimis“, kurios klausėsi liudijimų, kaip Viešpats keičia atgailaujančiųjų gyvenimus. Mums neteko sunkiai dirbti ir net prie maisto gaminimo niekas prisiliesti neleido. Nors ir ne visi šioje bendruomenėje pažįsta Kristų, bet krikščioniškos vertybės yra pamatinės – kiekvienas čia gyvenantis turi jas priimti ir gyventi bendrystėje su kitais.
Daugiausiai laiko praleidome, taip vadinamoje, pirmoje sodyboje. Čia visi kartu pietavome, prie arbatos puodelio ir saldaus torto klausėmės liudijimų, dalinomės savo patirtimi, giedojome, tačiau apsilankėme ir antroje, gretimoje, sodyboje. Ten meldėmės dėkodami Viešpačiui už palaiminimus šiems žmonėms ir galimybę juos aplankyti. Jaunimo pažintis su Domeikių gyventojais nesibaigė tik šiuo vizitu. Vaikinai paliko savo telefono numerius ir pažadėjo atvažiuoti, jei bendruomenei prireiks darbo rankų.
Kiek daug atleista kiekvienam iš mūsų. Ar to nepamištame? Mes, kurie nepiktnaudžiaujame alkoholiu ir nevartojame narkotikų, esame tokie pat nusidėjėliai savo mintimis ir kitais nedorais darbais. Ar atgailaujame prie Kristaus kojų? Ar dėkojame už gautą atleidimą ir naują gyvenimą Jame? Jūs esate išgebėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų (Ef 2:9). Malone. Per tikėjimą. Tai yra Dievo dovana. Ne kaip aukštai kilome ar kaip žemai kritome daro įtaką Viešpaties atleidimui ir Jo malonei. Ne mūsų geri darbai užtikrina išgelbėjimą ar Jo palankumą. Viskas, ką turime ir kas esame, yra Jo dovana iš begalinės malonės, kurią patiriame priėmę Kristų. Po šios išvykos man iš naujo teko visa tai apgalvoti ir pasijausti dar dėkingesne už visus Viešpaties palaiminimus, o labiausiai už Jo meilę, atleidimą ir išlaisvinimą iš nuodėmės vergijos.
Iveta Ilevičiūtė[/vc_column][/vc_row]