Artėjant kovo 8-ajai arba, juodoji „Mozė“ – Harrieta Tubman (1820-1913)

2020 kovo 6 | Įvykiai

Harrieta ir Harrietos vaidmenį atlikusi aktorė Cynthia Erivo

Narve užsklęstas paukštis stovi
ant svajonių kapo krašto
jo šešėlis šaukia
nakties košmaro riksmu
jo sparnai nukirpti
ir jo kojos surištos
tad jis atveria snapą giedoti.

Narve užsklęstas paukštis
gieda
su baime
trokšdamas dalykų
kurių jis nepažįsta
nors dar nežino jų
bet vis stipriau
jis ilgis to…
melodija jo girdima
ant tolimos kalvos
nes gieda jis iš narvo
laisvės giesmę.

Ištrauka iš garsios JAV juodaodės poetės Maya’os Angelau eilėraščio „Paukštis narve“ (Maya Angelou, “Caged Bird” from Shaker, Why Don’t You Sing?, išversta A. Krikštaponienė)

Manau, ši ištrauka iš Maya’os Angelou (1928-2014) eilėraščio apie paukštį narve, trokštantį laisvės, ir, galiausiai, ištrūkusį skrydžiui kitose kartose, simboliškai įkūnija visą JAV juodaodžių vergų išsivadavimo istoriją. Laisvės istorija prasideda jų tikėjimo giesmėmis – spiričuelsais – kai „narve užsklęstas paukštis“ pradeda giedoti „laisvės giesmę“, sunkiai dirbant baltųjų plantacijose, ūkiuose ar namuose. Spiričuelsai – tai juodaodžių vergų giedamos giesmės biblinių pasakojimų ir sekinančio darbo motyvais. Tikėjimas Kristumi, krikščionybė, JAV juodaodžių gyvenime tapo pagrindine vidine jėga ir laisvės srove. Po sunkių darbų jie rinkdavosi tai vienur, tai kitur į slaptas, neformalias vergų bažnyčias melstis, giedoti. Taip buvo stiprinamas jų tikėjimas, viltis ir laisvės troškimas. Malda bei giesmė Kristui buvo vienintelė išgyvenimo galimybė ir džiaugsmo šaltinis visuose sunkumuose, nes Dievas yra visada šalia ir prieinamas bet kur, dirbant ar kenčiant. Net visiškoje nelaisvėje tikintysis sieloje išgyvendavo ne apleistumą, bet Kristaus laisvę, meilę, vidinį orumą.

Ne viena karta JAV tikinčių juodaodžių vyrų ir moterų patyrė vergovę, o vėliau dalyvavo išsivadavimo istorijoje. Jie formavo valstijų istoriją, lygiai kaip ir baltieji. Vis dar yra daug pasauliui nežinomų juodaodžių – laisvės dainių ir herojų. Jų tarpe ne viena tikinti, drąsi moteris. Vergių moterų gyvenimas buvo ypač žiaurus ir brutalus, pilnas alinančio darbo, smurto, patyčių, seksualinio išnaudojimo ir prievartos. Todėl ne veltui šiandienos antropologai, sociologai ir teologai sutinka, kad ilgus amžius pats žemiausias žmonijos ir socialinės skriaudos taškas buvo juodaodės moters istorija.

Kovo 8 dienos proga, manau, kas kartą vertą atkelti, kokios nors tikinčios moters istoriją, kuri palietė daugelį ir pakreipė visos istorijos vagą žmogaus laisvės, orumo, tikėjimo ir sąžinės linkme.

Šį kartą pakalbėkime apie Harrietą Tubman (1820-1913), kuri buvo vadinama „juoduoju Mozė“, tikra JAV žemyno juodaodžių „žvaigždė“. 2016 m. Hollywoode buvo pastatytas filmas „Harrieta“, skirtas jos nuopelnams inscenizuoti. Filmas puikiai perteikia, kaip laisvės troškimas, giesmė, tikėjimas ir ryžtas veda žmogų Dievo keliu iš sunkiausių ir nepakenčiamiausių gyvenimo aplinkybių. Rekomenduoju pažiūrėti meninį filmą „Harrieta“ (2016 m.), kurios vaidmenį atliko aktorė Cynthia Erivo.

Araminta Ross (Harrieta) gimė 1820 m. vergijoje Dorchesteryje, Marylandas (Dorčesteryje, Merilendas). Ji buvo penktas vaikas iš devynių šeimos vaikų. Vėliau ji paėmė savo motinos vardą Harrieta ir vyro Tubmano pavardę, taip tapo Harrieta Tubman. Nuo ankstyvos vaikystės ji dirbo sunkius ir įvairius darbus: dirbo tarnaite, aukle, virėja, rinko laukuose derlių, o miškuose kirto medžius. Apie 1844 m. ji ištekėjo už laisvo juodaodžio Johno Tubmano.

Harrieta ir Harrietos vaidmenį atlikusi aktorė Cynthia Erivo

1849 m., pasklidus gandams, kad šeimininkas ją ketina parduoti, Tubman, būdama 29 metų, pabėgo į Filadelfiją, palikdama vyrą, tėvus ir seseris. Filadelfijoje sutiko abulicionistus – judėjimo prieš vergovę dalyvius. Kai pirmą kartą ji pasiekė valstijų Šiaurę, pasakė: „Pažvelgiau į rankas, norėdama pamatyti, ar aš esu tas pats asmuo, kai tapau laisva. Tuomet visur išvydau tokią didelę šlovę,.. saulė tekėjo kaip auksas virš medžių ir laukų, o aš jaučiausi, lyg būčiau danguje“. Vis tik viena pati ji negalėjo džiaugtis didinga laisve. „Aš laisva, bet mano tėvai, broliai, sesės ir draugai, liko nelaisvėje. Jie turi būti laisvi, kaip ir aš“, – mąstė Harrieta.

Tad 1850 m. ji vėl nuvyko į Baltimorę (Merilandas), iš kur išvedė seserį ir du jos vaikus į laisvę. Ši kelionė buvo pirmoji iš devyniolikos vis pavojingesnių išsivadavimo kelionių iš Merilando, kuriose jai teko dalyvauti per visą kitą dešimtmetį. Ji išvedė į laisvę 300 pabėgusių vergų „pogrindiniu geležinkeliu“ į Kanadą. Dėl nepaprastos drąsos, išradingumo, atkaklumo ir „geležinės“ drausmės, kuri buvo būtina vedant pabėgėlius, H. Tubman tapo garsiausia pogrindinio kelio, vadinamo „pogrindžio geležinkeliu“, „konduktore“ – vedle, ir buvo žinoma, kaip „savo žmonių Mozė“. Kadangi pabėgęs ir grįžęs vergas, šeimininkui galėjo išduoti slaptą informaciją, Harietta neleido nei vienam vergui grįžti. Ji laikydavo revolveri prie galvos ir kviesdavo suabejojusį vergą iš naujo apsispręsti visų akivaizdoje, kurie ja seka, sakydama: „Manote, kad jei jis buvo silpnas kelionėje persigalvoti, tai nebus silpnas visus mus įduoti, visus, kurie mums padėjo? Manote, kad aš leisiu mirti šiai daugybei žmonių dėl vieno bailio?“

Pirma iš kairės Harrieta kartu su kai kuriais vergais, kuriuos pavyko išlaisvinti

Ji pelnė slapyvardį „Mozė“ dėl savo gilaus įsitikinimo ir nepajudinamos drąsos. Harrietos Tubman draugai ir kolegos abolicionistai tvirtino, kad jos stiprybės šaltinis buvo jos tikėjimas Dievu, kaip silpnųjų gelbėtoju ir gynėju. „Aš visada pasitikiu Dievu, – sakė ji, -” net jei aš einu pro tarpeklį, Tu matai mane ir esi šalia”. „Aš visada klausysiu Dievo balso ir eisiu ten, kur Jis veda“. Jos kolega Thomas Garret pasakė apie ją: „Niekada nesu sutikęs nei vieno žmogaus, nei vienos odos spalvos, labiau pasitikinčio Dievu“. Ji bendravo su garsiausiais to meto abolicionistais. Johnas Brownas savo laiškuose apie ją užsimena kaip apie „vieną geriausių ir drąsiausių asmenų šiame žemyne – Generolą Tubman – kaip mes ją vadiname“. Manoma, kad ji niekada neprarado nei vieno pabėgėlio, kurį vedė į laisvę.

„Aš visada pasitikiu Dievu”, – sakė ji.

Nors įsiutę vergvaldžiai paskyrė 40 000 USD atlygį (šiandien, tai prilygtų maždaug 800 000 USD) už jos suėmimą, ji niekada nebuvo sulaikyta. „Aš negaliu numirti, nei vieną kartą“ tapo jos devizu ir, tvirtai laikydamasi šios požiūrio, Harrieta sėkmingai įgyvendino savo išgelbėjimo misiją.

Pilietinio karo metu Harrieta Tubman tarnavo kaip slaugytoja, skalbėja ir šnipė kartu su Sąjungininkų pajėgomis prie Pietų Karolinos krantų. Manoma, kad ji buvo viena pirmųjų moterų kariavusių Pilietiniame kare.

Po pilietinio karo Tubman apsigyveno Auburne bei priėmė gyventi našlaičius bei pagyvenusius žmones savo namuose. Ilgainiui jos namai tapo vargšų ir pagyvenusiųjų globos namais. Jie sulaukė Harrietos buvusių abolicionistų bendražygių ir Auburno piliečių palaikymo. Šie globos namai išliko dar keletą metų po jos mirties. 1860 m.pb. ir 1890 m.pb. ji pateikė kelis kartus prašymą dėl federalinės pensijos už savo tarnybą Pilietiniame kare. Nors buvo įvairiai nusipelnusi valstijoms, savo gyvenimo pabaigoje Harrieta gyveno vargiai, tačiau visada liko dėkinga Dievui už laisvę.

Praėjus 30 metų po karo, jai buvo suteikta vyriausybės pensija už darbą Federalinėje armijoje.

Visą gyvenimą ji neieškojo sau naudos, bet parėmė ir globojo tuos, kurie siekė tikros laisvės. Harrieta buvo ir JAV moterų judėjimo už moterų teises aktyvistė.

Harrieta žiloje senatvėje

Harrietos ilgas gyvenimas (gyveno 93 metus) – tai paukščio, ištrukusio iš narvo, veržliai įkūnyta laisvės bei tikėjimo giesmė, kuri tebeskamba ir yra aiškiai girdima toli kalvose (visuose žemės kampeliuose) iki šiandien… Jos įkvepiančioje gyvenimo giesmėje skamba, kad tikras krikščionis ne tik pats yra laisvas, bet ir kitus padaro laisvus nuo neteisybės pančių…

Dokumentinis filmas apie Harrietą Tubman: