[vc_row][vc_column width=”1/1″]Vasario 6 dieną (2015) gyniausi diplominį darbą Moteris, kaip ganytoja, Lietuvos evangelinėse bažnyčiose, Evangelijos Biblijos institute. Šią dieną prisiminsiu nelyg Dievo dovaną gimtadienio proga.
Pats žmogus nesugalvotum, kad gynimas ir gimimo minėjimas galėtų būti kartu. Viskas atrodė, tarsi Viešpaties siurprizas,.. Jam tai pasirodė tinkama. 🙂
Prieš pusantrų metų pradėjau tirti ir rašyti darbą apie moterų pastorystės situaciją Lietuvos evangelinėse bažnyčiose šiandien. Šį klausimą nagrinėjau keliais, bibliniu–teologiniu, istoriniu, socialiniu–kultūriniu, požiūriais. Atsiliepus į Viešpaties pašaukimą, tarnauju Jo namuose, kaip ganytoja nuo 1991 m., pažįstu pastores ne tik iš savo bendrijos, bet ir iš kitų konfesijų, žinau problematiką iš arti. Todėl, viena vertus, labai norėjau, kad darbas taptų padrąsinančia paspirtimi moterims ganytojoms tarnaujančioms tradicinėje mūsų tautos aplinkoje. Kita vertus, siekiau pradėti biblinę–teologinę diskusiją šia tema akademinėje ir viešoje erdvėje bei bažnyčiose. Iki šiol diskusija vyko gana vangiai, nesistemingai, trūko argumentuotų teologinių pozicijų (egalitarinės ir komplementarinės) pristatymo bei konstruktyvios polemikos šiuo klausimu. Po 2000 m. Lietuvos evangelinių bendruomenių ir visuomenės spaudoje pasirodė pavieniai straipsniai.
Darbas nebuvo paprastas, mat, nedrąsiai teko žengti pirmuosius žingsnelius dar nepramintu taku… Pradedant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Reformacijos laiku bei baigiant Naujaisiais istorijos amžiais, nerasime rašytinių šaltinių, kalbančių apie moterų ganytojišką tarnystę Lietuvos evangelinėse bažnyčiose. Tuo tarpu britai jau XVII a. turi Margaret Fell (1614 – 1702), vadinama kvakerių motiną, pamokslininkę kalbėjusią apie vyrų ir moterų lygiateisišką tarnystę Dievui, parašusią Vyrų ir moterų lygių teisių pamfletą (1660). XIX a. viduryje Šiaurės Amerikoje evangelinėse bažnyčiose kilusiame Šventumo judėjime dalyvavo daug moterų. Ryškiausia figūra – pamokslininkė, evangelistė ir rašytoja Febė Palmer (1807 – 1874), tapusi didžiu įkvėpimu daugeliui moterų pramonės pakilimo kultūroje. Savo knygoje Tėvo pažadas (The pomise of the Father, 1859) ji gina moterų tarnystės idėją ir retoriškai klausia: Kas gali sulaikyti tas lūpas, kurioms Dievas suteikė iškalbos dovaną?
Lietuvoje, net ir šiandien, po daugiau nei dvidešimt atkurtos tautos nepriklausomybės metų, vargu ar rastume parašytą bei publikuotą bent vieną mokslinę monografiją, nuodugniai tiriančią moterų įšventinimo klausimą teologiniu, socialiniu ar istoriniu aspektu.
Noriu padėkoti Evangelinio instituto akademiniam kolektyvui, sudariusiam gerą dirvą ir terpę tokiam darbui subręsti. Taip pat dėkoju diplominio darbo gynimo komisijai, kuriai pirmininkavo dr. Deimantas Karvelis, už mokslinius pastebėjimus, svarias mintis ir geranorišką gynimosi atmosferą.
Esu dėkinga savo darbo vadovei Gražinai Bielousovai už įžvalgas iš antropologijos, lytiškumo teologijos srities, kurios darbui priteikė aktualumo atspalvio šiuolaikinės kultūros kontekste.
Dėkoju savo darbo oponentei Sandrai Daktaraitei už puikią recenziją ir svarbias pastabas, atveriančias tirto klausimo tolimesnius horizontus.
Dėkoju Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ tikintiesiems, mano broliams ir sesėms Kristuje, kurie visą studijų laiką buvo kartu, palaikė maldose. Šis darbas yra visų mūsų bendras tarnystės vaisius.
Tariu nuoširdų ačiū savo vyrui Aidui, kuris nuostabiai palaikė ir drąsino mane.
O labiausiai už viską dėkoju Viešpačiui Kristui, kuris miręs ir prisikėlęs už mus visus, šiandien, kaip prieš du tūkstančius metų, šaukia vyrus ir moteris ištikimai darbuotis kartu Jo vynuogyne.
Pastorė Anželika Krikštaponienė
[/vc_column][/vc_row]