[vc_row][vc_column width=”1/1″]Kovo 29 d. prasidėjo Didžioji Velykų savaitė – Kristaus išganymo slėpinio apmąstymas. Šiaulių Polifonijoje kovo 28 d.vykęs Vytauto Kairio koncertas „Širdies pasivaikščiojimas“ kvietė šiauliečius Didžiąją Velykų savaitę pradėti tauria ir pakylėta širdimi. Poezijos ir muzikos popietė pradėta J. Marcinkevičiaus eilėraščiu „Toks vakaras“. Vytauto Kairio kūryba, atspindinti jo praeities ir dabarties išgyvenimus, skambėjo drauge su Elenos Kaminskienės, Angelės Kielienės bei kitų autorių skaitomomis eilėmis. Elenos Kaminskienės eiles skaityti buvo pakviestas Raimundas Daugėla iš Vilniaus, Angelė iš Kuršėnų savo eiles skaitė pati, Rūta Tumulienė skaitė Liudos Bažadragienės, Meilės Kudarauskaitės ir Zitos Kirsnauskaitės eiles. Klausydami muzikos, dainų, giesmių ir eilių apmąstėme Kristaus meilę, savo gyvenimo trapumą. Kai kurie kūriniai buvo tarsi mūsų pačių širdies malda ir šauksmas.
Po koncerto dalyvius ir klausytojus artėjančios Kristaus prisikėlimo šventės proga sveikino Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ pastorė Anželika Krikštaponienė. Klausytojai po koncerto turėjo galimybę įsigyti Elenos Kaminskienės poezijos rinkinį „Kitokia meilė“ bei atlikėjo Vytauto Kairio kompaktinių plokštelių.
Sekmadienį tikintieji įprastu laiku toje pačioje Polifonijos salėje rinkosi į Šiaulių regiono maldos konferenciją. Bendruomenės „Tiesos žodis“ pastorė A. Krikštaponienė pamokslaudama rėmėsi ištrauka iš Evangelijos pagal Luką 19 skyriaus 28–44 eilutėmis. Ši Šventojo Rašto vieta kalba apie esminės Jėzaus misijos įvykdymo pradžią. Jis nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę, žmonės sveikino Jį klodami po kojų savo drabužius, modami palmių šakelėmis, garsiai šlovindami, bet nesuvokdami Viešpaties aplankymo meto. Asilaitis, ant kurio jojo Išganytojas Kristus, remiantis pastorės žodžiais, turėtų būti visa, kas tau iš Dievo rankų duota – gyvenimas, laikas, energija, talentai – ir ko tam tikru momentu gali prireikti Viešpačiui, Jo valiai išpildyti. Tai pasakyta ir Evangelijos tekste apie asilaitį, kuriuo dar niekas nejojo: „Jo reikia Viešpačiui“. Savininkas jį davė Kristui, kad tiksliai išsipildytų Raštai, apie Gelbėtoją į Jeruzalę įjojantį ant asilaičio (Zach 9, 9). Taip buvo tiksliai išpildyta Dievo valia.
Po pamokslo bažnyčia buvo kviečiama kartu su visais krašto bažnyčių tikinčiaisiais melstis:
– už visas krašto bažnyčias – Šiaulių, Kuršėnų, Naujosios Akmenės, Radviliškio, Tauragės, Jurbarko, Gargždų, Pasvalio – „Tuo tarpu bažnyčios visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe, statydinosi ir augo, gyvendamos su Viešpaties baime ir guodžiamos Šventosios Dvasios“ (Apd 9, 31);
– už bažnyčių pastorius, kad būtų apsaugoti nuo pikto, pagundų, žaizdų, būtų stiprūs Viešpatyje, vedami Jo išminties, nuolankumo, meilės – „Aš ganysiu avis gražiuose slėniuose, aukštuose Izraelio kalnuose ir žaliuojančiose, vešliose lankose“ (Ez 34, 14);
– už bažnyčios misiją – kad būtume Kristaus rankos, kojos, akys ir burna, kad kiekvienai bendruomenei Dievas apreikštų savo misiją – „Taip ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“ (Jok 2, 17);
– už mūsų miestus, kad jie būtų atviri Evangelijai, ateinančiam ramybės kunigaikščiui – „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę!“ (Lk 19, 42);
– kad prisimintume, ką įtikėjome, kas yra mūsų viltis, amžinas gyvenimas, atpirkimas. Pasitikrinkime, ko iš Jo laukiame dabar – „O jūs, mylimieji, prisiminkite žodžius, kurie anksčiau buvo paskelbti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalų“ (Jud 1, 17);
– kad atsiduotume Dievo valiai, kad Jis pataisytų, koreguotų tai, kas mumyse Jam nepatinka – „Viešpatie, aš žinau, kad ne žmogaus rankose yra jo keliai. Nė vienas negali pakreipti savo žingsnių, kaip jis nori. Bausk mane, Viešpatie, bet teisingai, nerūstaudamas, kad nesunaikintum manęs visiškai!“ (Jer 10, 23–24).
Tokias maldas parinko kiekvienos Šiaulių regiono bažnyčios pastoriai. Tą sekmadienį šiomis maldomis meldėsi visi tikintieji savo bendruomenėse.
Pamaldų metu taip pat laiminome kūdikį, trejų metukų įsivaikintą mergaitę, jubiliejų švenčiančią sesę, o po to visi drauge džiugiai nusiteikę bendravome prie vaišių stalo.
Rūta Tumulienė