[vc_row][vc_column width=“1/1″]Šventasis Raštas atveria mums, kad senajame pasaulyje piemenys buvo ne tik vyrai, bet ir moterys, kurios saulei nusileidus eidavo prie vietinio šulinio girdyti savo ganomos kaimenės arba semti vandens artimiesiems, namiškiams. Šiais Senojo Testamento žodžiais pavadinau savo žinutę, nes jie gana tiksliausiai atspindi neoficialų tarpdenominacinį moterų pastorių susitikimą, kuris gegužės 12 d., 11 val., įvyko Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ raštinėje.

Vedamos vidinio atgaivos lūkesčio ir trokšdamos užmegzti naujas pažintis mes visos rinkomės prie Kristaus, kaip prie Gyvojo šulinio, Gyvybės versmės. Susitikime dalyvavo aštuonios moterys ganytojos, tarp jų – trys viešnios iš Jungtinių Amerikos Valstijų: JAV presbiterionų bažnyčios pastorė dr. Pam Cole, gydytoja ir presbiterionų bažnyčios diakonė Caroline Brownlee bei Joy Boone – šiuo metu kartu su vyru Thomu Boonu tarnaujanti Lietuvoje, LCC tarptautiniame universitete. Taip pat buvome ir penkios tarnautojos iš Lietuvos: Klaipėdos baptistų bažnyčios tarnautoja Sandra Daktaraitė, Raseinių Tikėjimo žodžio bažnyčios pastorė Jurgita Kučinskienė, Klaipėdos miesto bažnyčios pastoriaus Sauliaus Karoso žmona ir bažnyčios tarnautoja Sanna Karosas, krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“ vaikų-paauglių pastorė Rasa Mardosaitė ir aš. Saulėtas pavasario rytas, žydintys sodai ir pienių geltoniu nubarstyti laukai nuteikė maloniam susitikimui, džiaugsmingoms akimirkoms.

[image width=“400″ src=“https://ibaznycia.lt/wp-content/uploads/2015/05/Moteru_pastoriu_susirinkimas2.jpg“ alt=“Moterų pastorių susitikimas“ style=“style-4″ position=“left“ lightbox=“1″]Nors susirinkome iš skirtingų kultūrų ir įvairių evangelinių bažnyčių, vos susitikusios atradome daug bendro: meilę Kristui, vieną Dvasią, evangelinį mokymą ir panašią pastoracinę tarnystės patirtį. Susitikime liejosi dosnumo, džiaugsmo ir empatijos dvasia. Išgirdome asmeninius tikėjimo, tarnavimo ir pašaukimo liudijimus, kalbėjome apie šiuolaikinės kultūros keliamus iššūkius šiandienos tikintiesiems Lietuvoje ir JAV, aptarėme tarnaujančių moterų padėtį abejose šalyse. Temų bei minčių įvairovė veržėsi kaip iš gausybės rago, jos keitė vieną kitą, žaidė ir žaižaravo tarp mūsų lyg saulės spinduliai raibuliuojančiame vandeny. Norėjome kuo daugiau sužinoti viena apie kitą – apie tai, kaip įtikėjome, atradome ganytojišką pašaukimą, kaip išgyvename panašias pastoracines situacijas skirtinguose kultūriniuose bei socialiniuose kontekstuose. Visos jautėmės skalaujamos ir girdomos Viešpaties vandenų ir srovių. Kiekvienos tarnautojos liudijimas buvo tarsi nuostabus Viešpaties brangakmenis, kurį Jis pats apdirbo savo rankomis ir savo dirbtuvėse.

Nors dr. Pam Cole pastore tarnauja gana konservatyvioje JAV presbiterionų bažnyčioje, kur moterų tarnystė pripažįstama tik išskirtiniais atvejais, ji save vadina evangelike – charzimate, kuri tvirtai išpažįsta esmines tikėjimo tiesas ir pripažįsta Šventosios Dvasios veikimą bei dovanas šiandienos Bažnyčioje. Būdama 16 metų, kai Jungtinės Amerikos Valstijose vyko charizminis prabudimas (apie 1970 m.), ji patyrė stiprų Šventosios Dvasios prisilietimą, kuris ir lėmė jos pastoracinį pašaukimą. Nors pradžioje Pam baigė teisės studijas, vis tik sulaukusi 20 metų ir girdėdama aiškų Dievo raginimą atsiduoti pastorystei, ji įstojo į seminariją, kur teologiją ir pastoraciją studijavo beveik viena tarp vyrų (be jos buvo dar viena moteris). „Konservatyvioje bažnyčios aplinkoje ir šiandien padėtis nelabai pasikeitė. Būdama moteris pastorė vis dar dažnai jaučiuosi ganėtinai vieniša“, – pastebėjo Pam, ragindama ir kitas moteris daugiau papasakoti apie save.

Jau ne pirmos kartos krikščionė Sandra Daktaraitė priklauso seniausiai baptistų bažnyčiai visame Klaipėdos krašte – Klaipėdos baptistų bažnyčiai. Ji dalyvauja šios bažnyčios vyresniųjų taryboje, kuri rūpinasi bažnyčios mokymu ir ganymu. Prieš metus Sandra buvo ordinuota šios bažnyčios tarnautoja. „Mūsų bendruomenėje moterys nevadinamos pastorėmis, bet gali būti įšventinamos tarnautojomis“, – pasakojo Sandra. Baigusi teologijos magistro studijas Prahos seminarijoje, Sandra grįžo į Lietuvą, į savo bendruomenę ir šiuo metu mąsto apie įvairias galimybes tarnauti. „Bręstant krikščioniui, pasaulis prasiplečia ir tampa didesnis nei tik viena bendruomenė, kurioje augi ar tarnauji. Pasaulyje gali tarnauti Dievui įvairiai“, – samprotavo Sandra.

Carolinos Brownlee istorijoje labiausiai nustebino, jog jos giminėje jau vienuolika kartų išpažįsta prebiterionų tikėjimą. Žvelgdamos į ją galėjome matyti, kaip veikia Dievo ištikimybė kartose. „Įdomiausia tai, kad nei vienoje mūsų protėvių kartoje nepasireiškė atviras maištas prieš Dievą. Vertiname tai kaip didelę Dievo dovaną. Nors, kai buvome jauni, galvose banguodavo įvairių minčių, vis tik tikėjimas natūraliai pereidavo iš kartos į kartą“, – pastebi Carolina, šiuo metu dirbanti gydytoja ir bažnyčioje tarnaujanti kaip diakonė.

Taip pat visas palietė širdingas, jautrus ir atviras Joy Boone pasakojimas apie savo tikėjimo, tarnystės ir gyvenimo kelią. Sekdama paskui vyrą, ji paliko verslininkės – bankininkės darbą JAV ir atvyko į Lietuvą jam padėti. Visas susirinkusias ypač guodė Joy pasakojimas apie sunkesnes gyvenimo patirtis. Paklausta, kaip sekasi integruotis Lietuvoje, pajuokaudama pasakė, jog kol kas didžiausi iššūkiai kalba ir klimatas. „Misionieriaus gyvenimas – tai gyvenimas tarp dviejų pasaulių – savo tautos ir tautos, kurioje tarnauji. Kai būnu Lietuvoje ilgiuosi namų ir artimųjų, kai būnu Valstijose ilgiuosi Lietuvos, draugų ir bendražygių, esančių čia“, – atsiveria Joy.

Netikėta ir maloni buvo pažintis su Sanna Karosas, kuri būdama švedė, kartu su vyru Sauliumi jau septyniolika metų gyvena Lietuvoje. Jie susitiko LCC universitete, sukūrė šeimą ir pradžioje mąstė vykti į Švediją, kad per vieną ar kitą misiją galėtų išvykti tarnauti į Afriką. Tačiau ilgainiui suprato, kad misija yra ten, kur Dievas tave įsodina, gali būti toje tautoje, kurioje gyveni, toje bažnyčioje, kurioje tarnauji. Sužavėjo Sannos pasišventimas penkiems vaikams, kuriuos šiuo metu šeima augina. Įdomus derinys: labai šiuolaikiškai atrodanti, išsilavinusi moteris, sąmoningai pašvenčia save motinystės misijai. Tuo tarpu postmoderniame amžiuje vis dažniau pasigirsta jau stereotipiniu virstantis vertinimas, kad šiuolaikinei moteriai karjera svarbiau nei šeima. Klausydama Sannos, galvojau, kad kiekviena moteris turi savitą, unikalų likimą Viešpatyje, kuris dažnai perauga mus pačias nesavanaudiškos meilės dėka. Svarbu vykdyti savo pašaukimą Jame ir nesižvalgyti į šalis, bet klausyti Jo valios.

Pastorės Jurgitos Kučinskienės pasakojimas padvelkė lietuviškos duonos kvapu. Ji, mūsų duona – ta pati sodri, skani, pati gardžiausia pasaulyje ir vis nauja. Panašiai skambėjo ir Jurgitos žodžiai artimai, suprantamai, bet ir naujai. Jurgita pastebėjo, kaip nelengvai tenka derinti tris skirtingus laukus gyvenime: atsakingas pareigas darbe – ji dirba nemažame Raseinių miesto fabrike, pastoracinę tarnystę bažnyčioje ir motinystę. Jurgita įsipareigoja visom trim sritims, bet labiausiai šeimai. Dėl nenuilstamo, atsakingo triūso ji pastebi gerą vaisių vaikų gyvenime, kai jie renkasi tikėjimo kelią savo kasdienybėje, kai nedidelėje bendruomenėje auga tikinčiųjų skaičius, bei darbe, kai viskas klostosi sklandžiai.

Pastorė Rasa Mardosaitė pristatė save, kaip „mažutėlių piemenaitę“ – vaikų pastorę. Savo tarnystę ji mato tarsi pagalbą tėvams vesti vaikus prie Kristaus. „Tėvai yra tikrieji savo vaikų ganytojai, aš jiems tik padedu rodyti savo vaikams kelią Dievop“. Taip pat Rasa ilgiau nei dešimt metų koordinuoja Vaikų Kalėdų projektą, kuris puikiai žinomas Amerikoje tarp visų konfesijų. Tad Rasa savy aptinka, kad šiuo metu jai artima tarpdenominacinė ir globali vizija, kuri nusidriekia tarp bažnyčių ir tautų.

Trys bendrystės valandos tiesiog tirpte ištirpo. Jų metu buvome atgaivintos, padrąsintos Viešpaties veikimo sesių gyvenime. Tiesiog visos sėmėme iš Šulinio gaivinantį Dvasios vandenį. Supratome, kad panašaus pobūdžio susitikimai yra gyvybiškai reikalingi moterims tarnautojoms, pastorėms, teologėms, kurios turi panašią patirtį, iššūkius ir džiaugsmus. Pasimeldusios, dar ilgai negalėjome išsiskirstyti ir juokaudamos sakėme: „Susitinkame po metų Šiauliuose tą pačią dieną, tuo pačiu laiku“…

Pastorė Anželika Krikštaponienė[/vc_column][/vc_row]