“Mano siela nuolat tai atsimena”, arba Lietuvos žydų genocido atminimo diena

2020 23 rugsėjo | Įvykiai

Rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Tą dieną, 1943-iaisiais, buvo sunaikintas Vilniaus getas: nužudyti arba į koncentracijos stovyklas išvežti paskutinieji žydų tautybės Vilniaus gyventojai. Nuo tos dienos oficialiai Lietuvoje žydų nebeliko, tik nedidelė dalis slapstėsi lietuvių, lenkų, rusų ir kt. šeimose.

1994 metų rugsėjo 23-ioji paskelbta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena, ji skirta pagerbti Vilniaus geto likvidavimo 1943 metais aukas.

Vilniaus getas

Kasmet, minint šią dieną, skirtingose Lietuvos vietose yra skaitomi vardai visų žuvusių žydų nuo totalitarinio nacių režimo, ir uždegamos atminties žvakutės.

Vilniaus geto bibliotekininko Hermano Kruko ištrauka iš jo DIENORAŠČIO parodo Vilniaus geto kraupią vidinio gyvenimo tikrovę ir perteikia, kaip nepaprastai jaučiasi žmogus nuolat jam į nugarą alsuojant mirties grėsmei.

[1942 m.] kovo 8 d.

P A N E R I A I

Tai graužia kaip kirminas. Iš visų pusių ateina gandai, kad pavasaris atneš Vilniaus žydams naujų išbandymų. Jei vokiečiai turi iš čia pasitraukti, kas žino, ką jie padarys su žydais. Draugai lietuviai pataria bėgti, priešingu atveju galima tikėtis didelės nelaimės. Vienas patikimas žmogus, turintis ryšių su aukštais pareigūnais, pasakoja, kad Paneriuose vėl kasamos duobės. Daug pažįstamų turintis vyriškis siunčia žmogų į Panerius pasižvalgyti. Tuo tarpu… artėja nuostabus pavasaris, o sielą vargina skausmas ir kančia, ir niekas nedrįsta apie tai kalbėti.

Kur bėgti? Kur tu gali bėgti?..

Taigi Vilniaus žydai laukia savo eilės. Kilpa jau užnerta jiems ant kaklų ir jie laukia budelio, kuris patrauks ją…

Š V E N T Ė S I R M I N Ė J I M A I

Bet gyvenimas yra stipresnis už viską. Vilniaus gete gyvenimas vėl pradeda pulsuoti. Jis sėlina iš po Panerių uždangos, norėdamas sulaukti geresnio ryto. Boikotuoti koncertai turi pasisekimą. Salės pilnos. Į literatūrinius vakarus negali patekti visi norintys.

Ši diena man buvo mažytė Jom Kipuro šventė. Negalėjau susivaldyti ir ašaros tekėjo upeliais.

Samuelis Bakas “Gandai”, 1946. Samuelio Bako muziejus, Vilniuje

Per Holokaustą naciai ir jų kolaborantai Lietuvoje nužudė daugiau nei 90 proc. iš daugiau kaip 200 tūkst. čia gyvenusių žydų. Lietuvoje yra daugiau nei 200 masinių žudynių vietų, kur buvo žiauriai nužudyti ir sušaudyti žydų tautybės gyventojai.

Istorinė atmintis gyva kartu su Dievo viltimi, jog teisingumas ir malonė galiausiai triumfuos virš nusikaltimo, žiaurumo, brutalumo. Panašiai ir getuose mirties akivaizdoje vyko aktyvus žydų tautos dvasinis ir kultūrinis gyvenimas, kur maišėsi karčios ašaros ir saviironijos juokas, kančia ir noras gyventi su viltimi, jog nušvis laisvas rytojus, kai galės gyventi be mirties baimės. Tuos prieštaringus sielos jausmus, vidinę agoniją ir nusiraminimą, perteikia pranašas Jeremijas savo Raudų knygoje. Siela gali ištverti visus sunkumus, nors liūdi bei kenčia, bet tuo pačiu viliasi Dievo gerumu, mato Jį, kaip galutinę amžinojo gyvenimo nepajudinamą dalį:

Atsimink mano vargą, kartybę, metėlę ir tulžį. Mano siela nuolat tai atsimena ir yra pažeminta manyje. Nors aš viso to neužmirštu, visgi dar turiu vilties. Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė. Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė. Viešpats yra mano dalis, todėl vilsiuosi Juo. Viešpats yra geras Jo laukiantiems ir ieškantiems. Gera yra turėti viltį ir kantriai laukti Viešpaties išgelbėjimo. (Jer 3, 19 – 26)

Rekomenduoju pažiūrėti meninį filmą su lietuvių aktoriais “Vilniaus getas”

Paruošė pastorė Anželika