[vc_row][vc_column width=”1/1″]Š.m. balandžio 13 d. vakare moterys rinkosi į pirmąjį sielovados susitikimą iš paskaitų ciklo, skirto moterims – Moters žaizdos ir galios. Nors vakaras buvo lietingas, jaukiai papuošta salė sukūrė ramią atmosferą.

Pamerkta prasprogusio žilvyčio šakos kompozicija, degančios žvakės priminė, jog kiekviena moters siela gali skleisti gyvybingumą, žaliuoti kaip medis bei šviesti ir šildyti vidine šviesa.

Pati paskaitų ciklo idėja gimė, kai vienoje apklausos anketoje moterys išreiškė norą geriau pažinti savo sielos pasaulį, jos gelmes ir vingius. Šį poreikį aptariau su savo drauge ir kolege Gražina Bielousova (teologė ir sielovadininkė) bei nusprendėme suruošti moterims keletą prasmingų susitikimų apie vidinį moters pažeidžiamumą, savivertę ir moters orumą bei pakviesti jas nukreipti savo žvilgsnį į tą Šaltinį, kuris išgydo visas ligas ir aptvarsto visas žaizdas.

Gražiną netikėtai sutikau 2008 m. Šiluvos ekumeninėse pamaldose. Pamenu, kaip ji po pamaldų priėjo prie manęs ir prisistatė esanti metodistų bažnyčios kunige. Apsidžiaugiau, kad ekumeninėse pamaldose esu ne viena moteris dvasininkė. Tuomet buvo labai neįprasta sutikti kunigaujančią merginą – jauną netekėjusią moterį. Iš karto radome tarpusavio supratimą teologiniais, tarnystės ir bendrystės klausimais. Užsimezgęs neformalus ryšys padėjo mums produktyviai bendradarbiauti įvairiuose projektuose ir viena kitai padėti. Šiuo metu Gražina yra taprtautinio LCC universiteto ir Evangeliško Biblijos instituto dėstytoja.

Šį kartą Gražina vedė pirmąją paskaitą apie moters savivertę. Noriu paminėti kelias jos mintis.

***

Praeitame šimtmetyje du pasauliniai karai, sovietų okupacija stipriai paveikė mūsų senelių ir tėvų savivertę, o tai darė įtaką mums. Todėl nieko nuostabaus, kad savo tautoje vis dar susiduriame su labai žema vyrų ir moterų saviverte, kuri pasireiškia kitų niekinimu ir menkinimu, o savęs, savo nuomonės, tuo tarpu, iškėlimu. Juk šeima ugdo asmenybę. Kokia istorija – tokios šeimos. Kokios šeimos – tokios asmenybės.

Žinoma, kiekviena lytis savitai žiūri ir vertina pasaulį. Labiausiai moters savivertę apsprendžia mamos savivertė. Juk iš savo mamos mokomės moterystės, ji padeda mums suprasti moterišką prigimtį, elgesį, savijautą, emocinį ir intelektualinį pasaulį. Ją imituojame vaikystėje, o paauglsytėje atkartojame jos mąstymo ir elgsenos modelius. Mes, dukros, dažnai apie save mąstome tiksliai taip, kaip mūsų mamos vertina save, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų elgiamės priešingai.

Todėl neretai moterys identiškai pakartoja savo mamų gyvenimą. Jei mergaitės mama buvo žemos savivertės dėl girtaujančio, smurtaujančio ir ją niekinančio vyro, tuomet dažniausiai ir dukros savivertė savo akyse bus labai žema. Ji taip pat greičiausiai ištekės už girtaujančio vyro, nes toks šeimos modelis jai yra pažįstamas ir suprantamas. Ji iš mamos žino, kaip elgiasi moteris tokiose situacijose: kada tyli ir kenčia, kad kalba ir ką gali sakyti, o ko niekada negali ištarti. Tokiu būdu dėl užspaustos savivertės motina ir dukra atsiduria aukos vaidmenyje.

Savivertė yra mūsų vidinis pasitikėjimas, jog aš, kaip moteris, kaip asmuo galiu mąstyti, prisiimti atsakomybę ir konstruktyviai elgtis krizių, gyvenimo audros ir sunkumų metu. Mes tikime, jog galime atrasti tinkamus, pozityvius ir efektyvius sprendimus, kai mūsų savivertė nepažeista.

Svarbu žinoti tris savivertės didžiausius priešus, kurie susijungę palaužia žmogaus vidinę vertę. Gražina išskyrė tris emocijas, kurios sukyla mūsų viduje neigiamose situacijose: kaltė, gėda, baimė būti kitų atmestu. Šis emocinis trejetas skatina vienas kitą ir uždaro žmogaus savijautą į emocinį trikampį, iš kurio darosi sunku ištrūkti. Kaltė graužia dėl netinkamo elgesio, ar kitokio pasirinkimo, tada gėda ima kalbėti, kad „esi nevykėlis“, o baimė pabrėžia, jog „visi dabar nusisuks nuo tavęs“. Jei žmogus šito emocinio trejeto užvaldomas, tada sužeidžiama jo savivertė. Jei dar ilgiau šios emocijos veikia žmogaus sielą, savivertė gali nusmukti iki nulio ir žmogus netenka vidinio „imuniteto“ pasipriešinti netiesai, sužeistumui, nėra jėgų spręsti problemos. Tada gali įsigalėti nuolatinis vidinis liguistumas.

Tuo tarpu sveika savivertė yra atspari sunkumams, kaip imunitetas ligoms. Ji tinkamai susitvarko su kaltės, gėdos ir žmonių baimės jausmais – pagrįstas klaidas priima ir atsiprašo dėl padarytų skriaudų kitiems, o melą atmeta.

Deja, dažnai krikščionys sveiką savivertę tapatina su išdidumu. Gražina pabrėžė, jog taip mąstyti yra klaidinga. Neapsigaukite. Atvirkščiai, išdidumas yra sužeistos savivertės forma. Kai žmogus žemina kitus, jis save kelia ir taip maitina savo sužeistą savivertę. Bet jei žmogus sveikas, jam nereikia žeminti kitų, o savęs kelti.

Baigiant svarbu pasakyti, kad savivertė nuolat yra išbandoma sunkumų, ji netgi gali būti vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu sužeista, bet nenulaužta. Vis tik turime suprasti, jog ne kiekvieną sužeistumą galime pačios ištaisyti. Nuodėmė esmingai sužeidžia žmogaus vertę, o be Kristaus mes negalime pačios išgydyti sužeisto Dievo atvaizdo ir moteriško orumo vertės. Mums reikalingas Kūrėjas ir Atpirkėjas, kuris naikina mūsų kaltę ir užneša mūsų gėdą ant kryžiaus.

Pastorė Anželika Krikštaponienė[/vc_column][/vc_row]