[vc_row][vc_column width=“1/1″]Nuo pat pirmos akimirkos, kai gegužės 15 d. lėktuvu pakilau į dangaus žydrynę, supratau, kad Viešpats neša mane ant savo sparnų. Tą savaitgalį buvo suplanuota mano tarnystė Evangeliškoje Dublino lietuvių bendruomenėje.

Jau beveik penkerius metus mūsų broliai ir sesės iš Lietuvos buriasi į krikščionišką bendruomenę ir trokšta tarnauti Dievui svetingoje Airijos žemėje.

Žinojau, kad jau tos pačios dienos vakare maldos susirinkime pasimatysiu su mielais tikinčiais, kurie atvykstančius kas kartą sutinka šiltai, vaišingai ir dosniai. Jau pusmetį Dublino tikintieji renkasi penktadieniais melstis, ieškoti Viešpaties veido, stiprina ir drąsina vieni kitus maldoje.

Tad ir mes, vos tik nusileidome „smaragdo“ žalumo saloje, nuvykome į maldos susirinkimą. Maldoje išnyko mus skiriantis fizinis atstumas, kelionės rūpesčiai ir triukšmai, kultūrų skirtumai – vieningai pasinėrėme į dvasinę maldos ir šlovinimo kelionę. Giesmės pakylėjo dvasią nuo kasdienių rūpesčių, o malda tapo vartais į savo sielos buveinę bei dievoieškos menes. Pasitelkiau Teresės Avilietės (XVI a.) mintis apie maldą iš žymiausio jos kūrinio „Vidinės pilies buveinės“: Malda ir mąstymas – tai vartai į sielą. Kai meldžiamės ir apmąstome, kokie esame ir koks yra Dievas, įeiname vidun. Kai kurie žmonės net nepriartėja prie savo buveinės prieangių, nes niekada nesimeldžia. Jie neina į savo sielą, nes neina pro vartus. Nesimeldžiančios sielos panašios į paralyžiuotą ar sutrauktą kūną turintį kojas ir rankas, bet nepajėgiantį jų valdyti. Jos paliegusios ir įpratusios rūpintis vien išoriniais dalykais. Kai kurie įeina tik retkarčiais, bet paskui juos čia pat sušliaužia visokie pasaulio aistrų šliužai, kurie apsiveja bei apraizgo kojas dar prieangyje ir traukia juos atgal, už sielos pilies teritorijos. Taip nutinka tiems, kurie meldžiasi tik kelis kartus per metus.

[image width=“370″ src=“https://ibaznycia.lt/wp-content/uploads/2015/05/Airija2.jpg“ alt=“Anželika Krikštaponienė“ style=“style-4″ position=“right“ lightbox=“1″]Kviečiau visus mus melstis kontempliatyvia malda, apmąstant, kokie mes šiandien esame, kokie atėjome į maldą: kas mus liūdina, o kas džiugina. Taip pat skatinau pažvelgti į Kristų, mąstyti, koks yra Dievas. Visi išsakyti apmąstymai, prašymai, refleksijos iš Šventojo Rašto, pastebėtos mintys apie Dievą ir vienas kitą susipynė į vieną Dvasios audinį, kuris mus kėlė tarsi Dievo sparnai virš kasdienių rūpesčių, kūniškų minčių naštų, kurios neretai apsunkina ir slegią dvasią. Maldą keitė šlovinimas, o šlovinimą – malda. Laikas ištirpo… Nepajutome kaip prabėgo trys valandos. Maldos dvasioje gavau vidinį liudijimą, kaip turėčiau tarnauti tikintiesiems šį savaitgalį: „Pakilk virš aplinkybių ir rodyk į Mane, kad žodžiai kristų į širdį kaip rasa, kaip lietus ant žolės, kaip lašai ant želmenų.“

[image width=“370″ src=“https://ibaznycia.lt/wp-content/uploads/2015/05/Grace.jpg“ alt=“Grace“ style=“style-4″ position=“left“ lightbox=“1″]Sekmadienio popietę, po airių bendruomenės pamaldų, tikintieji gausiai rinkosi į susirinkimą. Kai kurie lietuvaičiai šlovintojai jau buvo sugrįžę pakylėti iš miesto gatvių. Jie giedojo giesmes ir dalijo pakvietimus į bažnyčios susirinkimą. Pastaruoju metu kiekvieną savaitę bendruomenės šlovinimo grupė gieda gatvėse ir kviečia žmones į kelias pamaldas: airių ir lietuvių. Dar ankstesnių kelionių metu pastebėjau, jog įvairių tautų žmonių upė plaukte plaukia Dublino centrinėmis gatvėmis. Tai – pasaulio didžiųjų daugiakultūrių miestų bruožas. Todėl, kai tikintieji tarnauja gatvėse, patys patiria džiaugsmą ir mato ateinančius naujus žmones į airių ir lietuvių bendruomenes, besirenkančias tose pačiose „Grace“ bažnyčios patalpose.

Susirinkime toliau kalbėjau maldos tema, apie artėjančias Sekmines, Dvasios laukimą ir atsiskyrimą „aukštutiniame maldos kambaryje“ kartu su visa bažnyčia. Po pamokslo meldėmės už dvasinį atsinaujinimą bažnyčioje, laužėme duoną ir gėrėme iš Viešpaties taurės. Pasibaigus pamaldoms, broliai ir sesės dar ilgai bendravo prie vaišių stalo, žmonės konsultavosi, prašė asmeninės maldos.

Bet tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų. Jie pakils ant sparnų kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nepails. (Iz 40, 31)

Dėkoju Dublino Evangeliškai lietuvių bendruomenei už betarpiškumą, atvirumą ir nuoširdumą! Te laimina Jus Viešpats, brangieji!

Pastorė Anželika Krikštaponienė[/vc_column][/vc_row]