Paauglių žygis „Sekant Jo pėdomis“
Balandžio 5 d. bažnyčios paaugliai susirinko į žygį po Kurtuvėnų regioninį parką. Kelionėje jaunuolių laukė paslėptos trijų bendraamžių žinutės, kuriose jie pasidalino savo gyvenimo istorijomis.
Pirmojo jaunuolio žinutę paaugliai rado vos išėję į mišką. Tai buvo vaikino Doro liudijimas apie kadaise jį apėmusią baimę. Doras bijojo, jog jo nuodėmės nuvils Dievą. Ši baimė trukdė pasitikėti Viešpačiu. Susipažinus su Doru, bažnyčios paauglių laukė kruopšti užduotis: smulkius saldainius su šiaudeliu iš lėkštės perkelti į puodelį. Atliekant šią užduotį pasitaikė klaidų, vienos komandos nariui saldainiai net iškrito ant žemės. Tai buvo puikus priminimas paaugliams, jog kartais net ir patiems kruopščiausiems pasitaiko klaidų, tačiau tai niekada neatitolina mūsų nuo Dievo meilės. Kaip ir Dorą, taip ir visus bažnyčios paauglius Viešpats kviečia išsakyti savo nuodėmes ir ramia širdimi priimti Jo meilę bei atleidimą.
Antroje stotelėje paaugliai susitiko su kitu jaunuoliu vardu Benas. Jo didžiausia baimė buvo prarasti linksmybes. Jis manė, jog patikėdamas Dievu, jis turės atsisakyti visko, kas jam teikia džiaugsmą. Čia paaugliai žaidė žaidimą mėtydami kamuoliukus. Žaidimo metu kartais tekdavo prarasti vieną ar kitą kamuoliuką, jog gautum dar geresnį. Būtent taip yra ir su pasitikėjimu Dievu, kartais tenka kažko atsisakyti, tačiau pasitikėdamas Viešpačiu atrandi kur kas prasmingesnį ir džiugesnį gyvenimą.
Po to paaugliai išgirdo Emos istoriją, kaip ji gyvendama su netikinčiais tėvais bijojo priimti Jėzų, bijojo, jog jos nepriims. Paaugliams buvo duotas iššūkis nebijoti pasikeisti. Jie turėjo imituoti vienokius ar kitokius garsus taip, jog niekas jų neatpažintų. Tai buvo juoko pilnas žaidimas.
Paskutinėje stotelėje žygeiviai prisiminė visų sutiktų bendraamžių istorijas. Tai buvo jaunuoliai, turėję vienokių ar kitokių baimių, trukdžiusių jiems pasitikėti Dievu. Jie buvo panašūs į Jėzaus mokinį Tomą, kuris bijojo pasitikėti Dievu. Kai Jėzus prisikėlė, Tomo vienintelio nebuvo jų tarpe. Nors kiti mokiniai Tomui sakė: „Matėme Viešpatį!“, Tomas atsakė: „Jeigu jo rankose nepamatysiu vinių žymių ir neįdėsiu savo piršto į jo žaizdą ir nepaliesiu jo šono, nepatikėsiu.“ Keliaudami sekėme ieškančiųjų Jėzaus pėdsakais link tiesos atradimo. Paaugliai šioje stotelėje pamąstė ir apie savo baimes, su kuriomis susiduria. Užrašė jas ant lapelių ir buvo paraginti šias baimes atiduoti Dievui.
Vėliau jaunuoliai buvo pakviesti įveikti baimes per skonio receptorius. Užsimerkus jiems buvo paduoti įvairūs stipraus skonio maisto produktai. Ne visi produktai buvo malonūs skonio receptoriams, tačiau net ir mažiausi šį iššūkį įveikė su džiaugsmu!
Po žygio visi maloniai buvo priimti Grigorjevų šeimos kieme. Ant laužo paaugliai kepėsi dešreles ir zefyrus bei neskubėdami vienas po kito iškeliavo namo.
Dėkojame Dievui ir visiems prisidėjusiems už palaimintą, prasmingą ir džiugų laiką žygio metu!
Skaistė Termenienė
