[vc_row][vc_column width=“1/1″]Esu LCC tarptautinio universiteto ketvirto kurso evangeliškosios teologijos studentė. 2016-tųjų vasarą visada prisiminsiu kaip Dievo man suteiktą progą „pasiraitoti rankoves“ ir šiek tiek pasidarbuoti dėl Jo Karalystės. Šią vasarą turėjau galimybę atlikti praktiką krikščionių bendrijoje Tikėjimo Žodis, tiksliau, Šiaulių Tiesos Žodžio bažnyčioje. Mano praktikos laikas buvo suskirstytas į keletą veiklų: dviejų savaičių tarnavimas Šiauliuose įvairaus amžiaus jaunimui ir moterims, trys dienos Lietuvos Jungtinės metodistų bažnyčios (JMB) organizuotoje vaikų stovykloje ir savaitė Tikėjimo Žodžio bendrijos vaikų stovykloje „Atgal į Narniją“. Praktikos tikslas buvo pritaikyti teorines žinias, mokytis naujų dalykų ir, žinoma, tarnauti Viešpačiui ir Jo žmonėms.

Veiklų įvairove pasižymėjo pirmosios dvi savaitės Šiauliuose. Susitikau su trimis skirtingo amžiaus jaunimo namų grupelėmis (dvi paauglių ir viena vyresnio jaunimo – studentų). Namų grupelėse aptardavome mano pasiruoštą medžiagą šiomis temomis: „Kur Dievas kai skauda?“, jaunuolių gyvenimo ribos, pažeidžiamumas. Su tema „Kur Dievas kai skauda?“ apsilankiau ir moterų namų grupelėje. Visur jaučiausi šiltai sutikta, priimta ir stengiausi būti ne mokytoja, bet mokine, nes tik nuolankią širdį Viešpats gali kažko išmokyti: „Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas iš jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas. Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė, nes parašyta: Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje.“ (1 Kor 3:18-19). Per šias dvi savaites su jaunimu turėjome ne tik susitikimus namų grupelėse, bet teko organizuoti ir keletą išvykų savaitgaliais. Pirmoji išvyka – į Radviliškį, kur turėjome dviejų dienų atgaivos savaitgalį su svečiu iš Australijos. Antroji kelionė buvo vizitas pas Domeikių kaimo gyventojus. Domeikiuose lankėme vyresnio amžiaus žmones, kurių praeityje glūdi tamsios alkoholio ar narkotikų dėmės, bet dabartis ir ateitis šviesi – jie krikščioniškoje bendruomenėje, kur dauguma atvyko pažinę Kristų. Atgaivos savaitgalio tikslas buvo suteikti jaunimui galimybę pailsėti nuo kasdienės rutinos, žemiškų rūpesčių, pabendrauti vieni su kitais ir pasisemti dvasinio vandens sielai. Antroji kelionė buvo orientuota į pagalbą Domeikų gyventojams, tačiau susiklostė taip, kad jokių fizinių darbų neatlikome, bet kaip dovaną gavome nuostabų laiką kartu, pilną vaišių, pokalbių, liudijimų ir giesmių.

Laikas, kurį praleidau su jaunimu ir moterimis neoficialioje aplinkoje juokaujant, kalbant rimtomis temomis, kartu gaminant, tvarkantis, einant į kiną, švenčiant Jonines, dalyvaujant krikšto šventėje ar tiesiog pasivaikščiojant, man buvo pats brangiausias ir tikrai neįkainojamas. Geriausiai vieni kitus pažįstame kasdieninėje aplinkoje, kur nėra streso, kur nenešiojame kaukių, kur būname patys savimi. Be galo džiaugiuosi, kad Viešpats mane palaimino pažinti ten sutiktus žmones asmeniškai ir nuoširdžiai su jais susidraugauti.

Šiek tiek kitokią patirtį turėjau vaikų stovyklose. Pirmojoje stovykloje prižiūrėjau nedidelę grupelę vaikų iš savo gimtojo miestelio, buvau jų „piemenėlis“, t.y. vadovėlė. Kartu su jais dalyvavau užsiėmimuose, padėjau ruoštis pasirodymams, prižiūrėjau, kad elgtųsi saugiai, budėjau naktimis. Antrojoje stovykloje teko padėti užsiėmimų ir grupelių vadovams su paruošiamaisiais darbais, žaidimais ir pan., taip pat turėjau galimybę pravesti rankdarbių būrelį. Nauja patirtis vaikų stovyklose buvo labai naudinga. Viešpats leido man pamatyti, koks Jam yra brangus kiekvienas vaikas, nesvarbu, kiek jam metų, kokiu elgesiu pasižymi, iš kokios šeimos atėjęs, pažįstantis Kristų ar dar tik pradedantis domėtis Dievu. Kristus sako: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją!“ (Lk 18:16-17). Kristui patinka vaikų širdys, nes jos dažniausiai būna tikros ir jų elgesys nuoširdus, neapsimestinis. Jei jie pyksta, parodo, kad pyksta (nors jų pyktis netrunka ilgai, jie savyje nelaiko pagiežos), jei džiaugiasi – visada pamatysi jų plačias šypsenas, jie pribėgs ir tave apkabins be priežasties. Kaip labai kartais mums patiems reikia pabūti vaikais!

Džiaugiausi galėdama tarnauti JMB vaikų stovykloje kaip vadovėlė ir prisiminti savo vaikystę bei savo tikėjimo kelionės pradžią su šios bažnyčios bendruomene. „Atgal į Narniją“ stovykloje buvo labai džiugu matyti vadovų atsidavimą vaikų tarnavimui. Tiek jaunuoliai, tiek suaugusieji atvykę su šeimomis su džiaugsmu dovanojo vaikams savo laiką, jėgas, gabumus, o svarbiausia – meilę. Parašyta: „Pavesk savo darbą VIEŠPAČIUI, ir tavo užmojai bus sėkmingi“ (Pat 17:3), todėl viską darydami su malda ir pasitikėdami Dievu jie man buvo nuostabus pavyzdys. Jaučiausi palaiminta būdama dalimi abiejų stovyklų, pažindama vadovus, vadovėlius ir vaikus.

Ačiū Viešpačiui už Jo gerumą, už šiuos patyrimus, už palaimintas jo bažnyčias, jų bendruomenes, už vaikus, jaunimą ir suaugusiuosius, kuriuos pažinau ir pamilau per šį praktikos laiką. „Mūsų Viešpaties malonė išsiliejo [ant manęs] be saiko kartu su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje“ (1 Tim 1:14).

Iveta Ilevičiūtė[/vc_column][/vc_row]