Priskilė ir Akvilas – I a. apaštališkoji sutuoktinių pora
Seniai norėjau parašyti straipsnį apie I a. Bažnyčios sutuoktinių porą, krikščionis ir tarnautojus – Priskilę bei Akvilą, panagrinėti Priskilės tarnystę. Kiekvienos kovo 8-osios proga tęsiu straipsnių seriją, kurie mus supažindina su pirmų amžių ištikimomis Kristaus sekėjomis bei sekėjais, kurių gyvenimai ir šiandien mums garsiai byloja, įkvepia, teikia išminties bei supratimo.
Priskilės ir Akvilo kilmė
Priskilė galėjo būti žydų arba romėnų aristokratų kilmės moteris ( vyrauja skirtingos versijos, nėra vienareikšmės biblistų nuomonės dėl šito), gerai išsilavinusi ir viena iš pirmųjų žinomų krikščionių, kurie priėmė krikščionybę Romoje. Jos vardo mažybinė forma (deminutyvas) romėniškai Prisca, iš vyriškos formos lot. priscus – „senovinis“.[1]
Priskilė, kaip viena iš svarbiausių pirmojo amžiaus krikščionybės asmenybių, gana dažnai minima Naujajame Testamente. Iš karto pastebėtina, kad Priskilė Naujojo Testatmento tekstuose, tiek Luko Apaštalų darbuose, tiek Pauliaus laiškuose, beveik visada paminima pirma vyro Akvilo (iš šešių vietų, keturiose Priskilės vardas rašomas pirmas). Kas, atrodo, yra reikšminga nuoroda į jos apaštalinės tarnystės kiek svarbesnį vaidmenį bažnyčioje, Dvasios vadovavimo dovaną ar aukštesnį socialinį statusą I a. neik Akvilo. Todėl ji dažnai laikoma vienu pirmuoju pavyzdžiu moters lyderės, pamokslininkės arba mokytojos ankstyvosios bažnyčios istorijoje. Kartu su savo vyru Akvilu ji buvo plačiai gerbiama, kaip apaštalo Pauliaus bendražygė, draugė ir jo misijų bendradarbė. Pabrėžtina, kadangi jie tarnavo abu, kaip sutuoktiniai, todėl visose krikščionių tradicijose iki mūsų dienų ši pora yra didžiai vertinama.
Akvilas, Priskilės vyras, kilęs iš Ponto (Apd 18, 2) buvo žydų kilmės krikščionis. Akvilo laikais Pontas – šiaurės Azija (šiuolaikinė šiaurės Turkijos teritorija, Juodosios jūros regionas) jau buvo Romos imperijos provincija, prijungta prie Romos imperijos 63 m. pr. Kr., po to, kai Romos generolas Pompėjus nugalėjo paskutinį Ponto karalių Mitridatą VI ir suformavo Romos provinciją. Tai įvyko po ilgo konflikto, žinomo kaip Mitridatiniai karai.
Tuo metu, kai Akvilas gimė ir gyveno (I a.po.Kr.), Pontas jau buvo Romos valdžioje. Tad Akvilas, būdamas iš Pontiko, užaugo romėnų provincijoje, kuri buvo integruota į Romos imperijos administracinę ir helenistinę kultūrinę sistemą.
Kaip porą, juos pamatome romėniškos pasaulėžiūros, helenistinės kultūros aplinkoje, kurioje abu augo nuo jaunystės. O tai galėjo turėti įtakos tiek Priskilės, tiek Akvilo gebėjimui prisitaikyti prie skirtingų tautų tradicijų, kas pasidarė pravartu ypač, kai jie atsivertė į krikščionybę ir tapo Pauliaus bendradarbiais. Tikėtina, kad jie abu buvo išsilavinę (nors manoma, kad Priskilė galėjo turėti aukštesnį išsilavinamą), sumanūs ir mokėjo verstis palapinių amatu, kuris tuo metu taip pat buvo tapatinamas su odos dirbėjais.[2] O savo santuokinio gyvenimo pradžioje ir po to, jau žymiai vėliau, gyveno Romoje (Apd 18, 2).
Sutuoktinių pora ir apaštalas Paulius
Pirmą kartą sutuoktinius Akvilą ir Priskilę sutinkame evangelisto Luko apaštalo Pauliaus II – osios mesijinės kelionės aprašyme (Apd 18, 2-3). Jis mums pasakoja, kad pora atvyko iš Romos į Korintą (to meto Achajos centrą, dabar Graikija), dėl Romoje kilusios antisemitinės persekiojimų bangos, bet ne dėl savo naujai atrasto krikščioniško tikėjimo pažiūrų. Tuo metu, maždaug 49 m. po Kristaus, imperatorius Klaudijus išleido įsakymą visiems žydams išsikraustyti iš Romos. Todėl, neabejotinai, žydų kilmės žmonės laikė nebesaugiu likti bet kurioje Romos apylinkės dalyje. Teko ieškoti naujos gyvenamos vietos. Akvilas ir Priskilė atvyko į Korintą ir prisitaikė gyventi naujoje aplinkoje pradėdami gaminti palapines. O tai rodo, kad ši pora buvo atspari juos ištikusiems sunkumams ir lanksti prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų.
Kai Paulius, pasakęs savo žymią kalbą Areopage Atėnuose pristatydamas krikščionybę miesto filosofams ir intelektualams, iš Atėnų atvyko į Korintą, jis pirmą kartą susitiko su Priskile bei Akvilu. Panašu, kad apaštalas jau buvo girdėjęs apie jų tikėjimą Kristumi, mat diasporos žydai gyveno gana glaudų ir tamprų gyvenimą. Kadangi Paulius mokėjo bendrą amatą, pasiliko pas juos ir dirbo kartu. Visi vertėsi gamindami palapines. Tuo pat metu apaštalas ir sutuoktiniai pradėjo kurti bažnyčią Korinte. Paulius kiekvieną sabatą kalbėjo Korinto sinagogoje įtikinėdamas žydus ir graikus.
Netrukus iš Makedonijos pas juos atvyko Silas ir Timotiejus su makedoniečių tikinčiųjų surinkta aukų dovana apaštalui (2 Kor 11, 7-8; 12, 13; Fil 4, 15). Tuomet Paulius atsidėjo vien Žodžio tarnystei liudydamas žydams, kad Jėzus yra Kristus. Kilus žydų piktžodžiavimams, Paulius persikėlė gyventi į Ticijaus Justo namus, buvusius šalia sinagogos ir netoli agoros (centrinės miesto prekyvietės, kur Paulius taip pat pamokslavo)[3]. Iš Ticijaus vardo, galime spręsti, kad jis buvo Romos pilietis, turintis statusą. Taip pat manoma, sinagogos vyresnysis Krispijus buvo aukšto satuso Romos pilietis, jis įtikėjo Viešpatį tarp pirmųjų Korinte. Be to daugelis korintiečių klausydami Pauliaus įtikėjo ir buvo pakrikštyti. Paulius drąsiai skelbė Evangeliją Korinte ir pasiliko ten gana ilgą laiką – metus ir šešis mėnesius. (Apd 18, 1-11)
Taigi Priskilės ir Akvilo indėlis į Korinto bendruomenės kūrimą buvo reikšmingas. Jie suteikė apaštalui Pauliui pirminį prieglobstį ir pragyvenimo šaltinį, jam atvykus į miestą, glaudžiai bendradarbiavo bei prisidėjo prie bendruomenės ugdymo. Čia jie tapo artimais draugais ir Evangelijos apaštalinės tarnystės bendražygiais.
Tolimesnė Priskilės ir Akvilo tarnystė
Ši pora, be jokios abejonės, I a. buvo žinoma, kaip viena tarp pirmųjų krikščionių misionierių. Priskilė ir Akvilas ne tik lydėjo Paulių apaštalinės kelionės metu, bet ir patys pamokslavo Evangeliją, mokė iš Dievo Žodžio bei kūrė tikinčiųjų bendruomenes.
Kai Paulius, išbuvęs pusantrų metų Korinte, atsisveikino su bažnyčia ir išvyko iš ten į Siriją, kartu su juo išplaukė Priskilė ir Akvilas. Jie drauge tarnavo, visur, kur apsistojo, iki kol pasiekė Efezą.
Vėliau Pauliui išvyko, o sutuoktinių pora liko Efeze ir įkūrė bažnyčią savo namuose (1 Kor 16, 19). Pirmus tris amžius bažnyčios, kaip ir sinagogos, rinkdavosi namuose (Apd 12, 12; Rom 16, 5). Tikintieji atliepdavo įvairius vargšų ir vergų poreikius, rėmė Dievo žodžio sklaidą ir misijas, kol galiausiai, praėjus didiesiems persekiojimams, po trijų šimtų metų, bendruomenės su patronų pagalba pajėgė pastatyti maldos namus.
Praėjus kuriam laikui, į Efezą atvyko iškalbingasis pamokslininkas vardu Apolas. Jis buvo žydas kilęs iš Aleksandrijos. Yra žinoma, kad Apolo vardas buvo paplitęs žydų tarpe arba dėl graikiškos kultūros įtakos, arba jos sumenkinimo (graikų dievas Apolonas globojo menus, o Apolas mažybinis vardas)[4]. Tuo tarpu Apolas puikiai pažinojo ir išmanė Šventąjį Raštą (nuo seno Aleksandrijos žydai pasižymėjo Šventraščių pažinimu, ten išverstas iš hebrajų į graikų kalbą Senasis Testamentas, Septuaginta, 2-3 a. pr. Kr.). Tačiau jis tepažinojo tik Jono krikštą. Tai reiškia, kad Apolas galėjo būti krikštytas Jono atgailos krikštu ir buvo pamokytas Viešpaties kelio, jog Kristus atėjo ir įvykdė Jono bei ST pranašų pranašiškas iškalbas apie Mesiją. Tai labai uždegė Apolo širdį, jis pradėjo uoliai mokyti apie atėjusį Viešpatį visose sinagogose. Tačiau Apolas nesuprato Kristaus mirties ir prisikėlimo reikšmės, Šventosios Dvasios tarnystės ar bažnyčios, kurioje yra tiek žydų, tiek pagonių, paslapties. Priskilė ir jos vyras Akvilas, išgirdę jį drąsiai skelbiant Viešpatį Efezo sinagogoje, pasikvietė pas save į namus ir išaiškino jam Dievo išgelbėjimo kelią bei sustiprino jo tikėjimo skelbimą. Kai Apolas norėjo vykti į Achają, jie ir kiti broliai parašė Korinte esantiems mokiniams palydimąjį laišką, kad bendruomenė jį priimtų. Apolas nuvykęs buvo labai naudingas bažnyčiai, nes „viešumoje smarkiai sukirsdavo žydus, iš Raštų įrodydamas Jėzų esant Kristų“. (Apd 18, 24-28)
Tad matome, kaip Priskilė ir Akvilas, atvėrė Apolui Kristaus mokymą, papildė ir praplėtė krikčioniškosios teologijos žinias, patikslino bei paaštrino Kristaus Mesijo argumentacijos teiginius, prisidėjo prie Apolo apologetinio ir evangelistinio pašaukimo išskleidimo. Vėliau kai kurie Korinto bažnyčioje ypatingai gėrėjosi Apolo iškalbingumu, tačiau Paulius, rašydamas korintiečiams, visus vadino tik Dievo tarnais, kurie vieni sėja, kiti laisto, o tik Dievas augina (1 Kor 3, 4-7).
Daugelis šiandienos biblistų, kurie pastebi, jog I a. moterys, kaip ir vyrai, mokė ir lyderiavo bendruomenėse, mano, kad būtent Priskilė įnešė didžiąją dalį į Apolo krikščioniškojo mokymo pagrindus.
Catherine ir Richard Kroeger, knygoje I Suffer Not a Woman: Rethinking 1 Timothy 2:11-15 in Light of Ancient Evidence (Baker Academy, 1992) rašo:
„Faktas yra tas, kad moterys iš tikrųjų mokė vyrus, moterys buvo lyderės ir, darydamos tai, sulaukė Dievo palaiminimo bei kitų tikinčiųjų pagarbos. Priskilė mokė išmintingą Apolą, Loidė ir Eunikė mokė Timotiejų, o Febė yra minima kaip bažnyčios vadovė ir diakonė Kenchrėjoje. Be to, tikintieji raginami mokytis ir mokyti vieni kitus nieko neišskirdami pagal lytį.“
O, kai apaštalas Paulius savo laiške perduoda Korinto bažnyčiai linkėjimus (1 Kor 16, 15) nuo Akvilo ir Priskilės bei Efezo bažnyčios, pirmiau mini Akvilą, atsižvelgdamas į kultūrinę – socialinę nuostatą, bei gerbdamas vyrą, kaip šeimos galvą namuose, kuriuose rinkosi tikintieji. Galiausiai, tame pačiame laiške Paulius paaiškina, kaip vyrai ir moterys susiję vieni su kitais: „Tačiau Viešpatyje nei vyras be moters, nei moteris be vyro; nes kaip moteris buvo sukurta iš vyro, taip ir vyras gimsta iš moters, bet visa – iš Dievo“. (1 Kor 11,11–12)
Taigi, Priskilė ir Akvilas, šie du žmonės, moteris ir vyras, vyras ir jo žmona, puikiai pademonstravo glaudžią darną Dieve tarp judviejų. Aukštino tik vieną Dievą savo tarnystėje, tarpusavio santykiuose ir gyvenime.
Jie abu ir šiandien mums rodo įkvepiantį poros svetingumo pavyzdį, kai atvėrė savo namus apaštalui Pauliui, o vėliau ir Efezo bažnyčiai, naudojant juos kaip susitikimų bei maldų vietą tikintiesiems. Sutuoktiniai uoliai mokė, rūpinosi ir ugdė bendruomenę.
Mus žavi jų abiejų aistra Kristui, alkis pažinti Jį, jų noras stiprinti kitų tikėjimą bei nesavanaudis pasiaukojimas. Apaštalas, rašydamas romiečiams laišką, perduoda sveikinimus visiems savo bendražygiams (tarp jų buvo nemažai žydų, grįžusių į Romą po Klaudijaus mirties) ir pamini savo tikėjimo bičiulių nuopelnus. Tarp pirmųjų prisimena Priskilę ir Akvilą dėl jų didelio indėlio į Dievo darbą bei pasiaukojimo.
„Sveikinkite Priskilę ir Akvilą, mano bendradarbius (gr. synergos) Kristuje Jėzuje, kurie guldė galvas, gelbėdami mano gyvybę. Jiems dėkoju ne aš vienas, bet ir visos pagonių bažnyčios.“ (Rom 16, 3-4)
Paulius graikišku žodžiu synergos („bendradarbis“) savo tekstuose vienareikšmiai vadina visus savo bendražygius, vyrus ir moteris, kurie triūsė su juo dėl Evangelijos. Tokiais buvo sutuoktiniai Priskilė ir Akvilas. Dar daugiau, jie išbandyti sunkumuose, gelbėjo Pauliaus gyvybę, aukodami save. Jiems už visą triūsą liko dėkingas ne tik apaštalas, bet ir visos pagonių bažnyčios, kurios juos gerai pažinojo. Matome, Priskilė ir Akvilas buvo ne tik Pauliaus bendradarbiai, bet ir turėjo didelį autoritetą pirmose krikščionių bendruomenėse.
Kaip simboliška, paskutinį kartą Paulius apie juos užsimena savo paskutiniame laiške. Tuomet Paulius buvo įkalintas Romoje ir paskutinį kartą jau prieš savo mirtį rašė savo dvasios sūnui Timotiejui. Timotiejus buvo Efezo bažnyčios pastoriumi, o Priskilė ir Akvilas su juo, vis dar ištikimai tarnavo (2 Tim 4, 19). Tąkart Paulius Priskilę pavadino maloniniu trumpiniu „Priska“.
Iki pat pabaigos Akvilas ir Priskilė teikė svetingumą kitiems krikščionims, skleidė Evangeliją, kurią išmoko iš apaštalo Pauliaus, ir iki pabaigos atliko ištikimą tarnystę Viešpačiui bei bažnyčioms. Jų tikėjimo vienybės pavyzdys tebeįkvepia daugelį krikščioniškųjų tarnautojų porų!
[1] https://www.behindthename.com/name/prisca
[2] Craig S.Keener, The Bible Background Commentary, New Testament, Invert Varsity Press, Illinois, 1993, p. 375
[3] Craig S.Keener, The Bible Background Commentary, New Testament, Invert Varsity Press, Illinois, 1993, p. 375
[4] Craig S.Keener, The Bible Background Commentary, New Testament, Invert Varsity Press, Illinois, 1993, p. 377
