[vc_row][vc_column width=”1/1″]Šių metų kovo 15 d. Šiaulių Tiesos žodžio bažnyčioje vyko neįprastos sekmadienio pamaldos „Jis tiesia tau ranką“. Jas pavadinčiau bažnyčios atsinaujinimo ir Evangelijos skelbimo tarnavimu. Šiam tarnavimui bažnyčia ruošėsi porą mėnesių: meldėmės, skambėjo pamokslai apie tai, kaip bažnyčia privalo mąstyti plačiau, o ne tik apie save ir savo poreikius, ieškojome būdų, kaip pakviesti į bendruomenę žmones, kenčiančius nuo įvairių priklausomybės ligų.
Tarnavimo idėja užgimė tuomet, kai pernai rudenį su jaunimu aplankėme „Prieglobsčio“ reabilitacinius centrus, ir visi buvome sujaudinti ten atliekamo darbo, vyrų bei moterų pasakojimų apie tai, kaip Dievas ištraukė juos iš visiškos nevilties, bedievybės ir priklausomybių tamsos. Panorau šiuos žmonės kartu su pastoriumi Mindaugu pakviesti į bažnyčią, kad visi pamatytume veikiančią Dievo ranką mūsų regione ir patys būtume uždegti pasišventimo tarnauti mažutėliams liepsna.
Ir štai ši diena atėjo. Į bažnyčią susirinko ne tik kiekvieną sekmadienį matomi tikintieji, bet nemažai pavargusių, likimo blaškomų žmonių. Susirinkimą pradėjau psalmės (Ps 86, 7-8) žodžiais: Nelaimėje šaukiuosi Tavęs – Tu išklausai mane! Viešpatie, nėra Tau lygaus tarp dievų ir nėra darbų kaip Tavo.
Šie žodžiai taikliai apibrėžė tai, kas vyks susirinkime, jog mes girdėsime apie didžius Viešpaties darbus, tų žmonių gyvenimuose, kuriuos spaudė nepakeliamos naštos. Raginau kiekvieną atsiverti Dievo pagalbai ir ją priimti, kai Jis tiesia ranką.
Nuskambėjus garbinimo giesmėms, pristačiau pastorių Mindaugą, kuris per dešimt labdaros ir paramos „Prieglobstis“ veiklos metų, įsteigė net dešimt įvairių reabilitacijos centrų. Taip pat pasveikinome su juo atvažiavusius keturis žmones: du brolius, baigusius reabilitaciją, ir dvi seseris, patyrusias Dievo išgelbėjimo malonę. Mindaugas labai gražiai pristatė kiekvieną su juo atvykusį. Jų gyvenimai, kaip dramatiški romanai -šie žmonės buvo atrasti Dievo likimo audroje, išplėšti iš pražūties verpetų.
Pirmasis kalbėjo Genadijus (36 m.) iš Klaipėdos, kuris 16 metų vartojo narkotikus, plėšikavo, bendravo su nusikalstamomis gaujomis. Taip gyvenimas negailestingai ritosi žemyn, kol vieną dieną jis pasijuto visiškai vienas, apleistas ir niekam nereikalingas. „Kas nori draugauti su narkomanu, banditu ir vagimi? Niekas“, – pajuokavo Genadijus. Toje tuštumoje jis prisiminė močiutės sentikės tikėjimo pavyzdį ir beviltiškai klajodamas tarp Klaipėdos ir Palangos šaukėsi Dievo, kuris jį išgirdo. Po savaitės Genadijus išvyko reabilituotis. Dabar Genadijus pats tarnauja panašaus likimo žmonėms.
Po to jaudinančiai į susirinkusiuosius prabilo Irina (32 m.) iš Klaipėdos. Nors tai buvo jos pirmasis viešas kalbėjimas, nuoširdus pasakojimas palietė daugelio širdis. Ji taip pat 16 metų vartojo narkotikus, 8 metus praleido kalėjime. Kai Irina sėdėdavo kalėjime, jos mama nurimdavo, nes žinojo, kad tuo metu dukra nevartos narkotikų, o tai reiškė, kad dukra liks gyva. Bet vos tik ji išeidavo iš kalėjimo, į gyvenimą grįždavo ir narkotikai. Irina manė, kad galbūt vaiko gimimas pakeis padėtį. Tačiau ir tuomet ji narkotikų nepaliko. Vis tik gyvenimas taip nebegalėjo tęstis, nes vidinė tuštuma vis didėjo, ir niekas nebetenkino. „Tą dieną, kai įveikiau visus vidinius prieštaravimus ir pasipriešinimą bei įsėdau į autobusą važiuoti į reabilitacijos namus, tapo laimingiausia diena mano gyvenime. Keistai skamba… Moterims dažnai vaiko gimimas atneša didžiausios laimės akimirką, o man bilietas į vidinę laisvę tapo didžiausios laimės diena“, – pastebėjo Irina.
Trečias kalbėjo Virgis (53 m.) iš Šiaulių, vartojęs alkoholį net 30 metų. Tai žmogus, kurio gyvenime nuosmukis prasidėjo po pirmosios žmonos mirties. Nors jis vedė antrą kartą, vis tik gyvenimo kryptis nesikeitė: jis ritosi tik žemyn, kol pasiekė dugną. „Tapau visišku benamiu, vargeta ir vagimi“, – prisiminė Virgis. Tik per plauką likęs gyvas, kai atsidūrė tarp prasilenkiančių traukinių, Virgis šaukėsi Dievo ir suprato, kad turi sustoti. Dievo malonės dėka, vienas tikintis vyras Šiaulių gatvėje meldėsi už Virgį ir nurodė reabilitaciją. „Dabar esu dėkingas Dievui, statau Jo bažnyčią“, – liudijo Virgis.
Ketvirtoji liudijo Daiva. Ji pati stebėjosi, kaip galėjo būti tokia bloga, augdama geroje šeimoje. Net brolis buvo kur kas geresnis, o ji, mergaitė, nuolat įsiveldavo į muštynes. „Nesuprantu, iš kur tas blogis ir pyktis tūnojo manyje, – samprotavo Daiva. – Net 10 metų praleidau kalėjime, buvau įkalinta 3 kartus. Pirmą kartą sėdau Rusijos kalėjiman sulaukusi vos 16 metų. Paskutinį kartą buvau nuteista už sunkius nusikaltimus. 8 metus vartojau narkotikus. Išeidama iš kalėjimo lygtinai, buvau paraginta vykti į besikuriantį moterų reabilitacijos centrą Dabikinėlėje. Pagalvojau, kad vis geriau nei kažkur… Pradžioje labai maištavau, nepatiko reabilitacijos tvarka, norėjau įvesti savo tvarką. Vis tik Dievas mane pagavo…“ Dabar Daiva darbuojasi krizių centre. Ji dėkoja pastoriui už kantrią tarnystę ir už bažnyčią. „Be bažnyčios mes nieko negalime, mums reikalinga bendruomenė. Be bažnyčios mes tik iki „taško“ nueiti tesugebame,.. o daugiau nieko“, – savikritiškai pastebėjo Daiva.
Pastorius Mindaugas pradėdamas pamokslą, taikliai pastebėjo, jog mes, žmonės, galime apsivalyti išorę, bet Dievas apvalo mūsų vidų, nes Jis yra sielos Kūrėjas. Dievas myli pasaulį. Evangelijoje pagal Joną (Jn 3, 14-16) rašoma, jog Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, ne už gerą, dorą ir teisingą pasaulį, bet už kritusį pasaulį – nedorą, prastą, nusidėjusią žmoniją. Pastorius ragino kiekvieną atsiverti Dievo meilei: netikintį, kad nuodėmės būtų atleistos ir apvalytos, o tikintį, kad panašėtų į Kristų. Būti panašiems į Kristų, reiškia mylėti kritusius kaip ir Jis mylėjo. Bažnyčia turėtų saugotis teisuoliškumo ir neteisti kitų. Meilė aukojasi, meilė atiduoda, net tada, kai niekas nepadėkoja ir už gera neatlyginama geru. Jėzus sąmoningai nuėjo ant kryžiaus už mus ir mus ragina sąmoningai aukotis. Visų mūsų gyvenimo misija – padėti silpniesiems, matyti juose Kristų, elgtis kaip Kristus, kuris neatstūmė mažutėlių, bet glaudė juos, gydė, atleido nuodėmes, buvo su jais. Pats svarbiausias dalykas pasaulyje yra tai, kad Kristuje visiems gali būti atleistos nuodėmės.
Po pamokslo pastorius pakvietė žmones melstis atgailos malda. Į šį kvietimą atsiliepė ir jaunuoliai, ir vyresni žmonės. Po pamaldų, visi, apgaubti Dievo meilės, vaišinomės su tauria širdimi, dėkodami už kasdienę dvasinę ir materialią duoną.
Norisi, kad bažnyčiai tokios pamaldos nebūtų tik trumpalaikis nesavanaudiškos meilės blyksnis, bet nuolatinės pasiaukojimo tarnystės pradžia: Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte (Mt 25, 40)