Šviesių švenčių mylimųjų apsuptyje…

Adventiniu laikotarpiu Mažeikių laikraštis “Didmiestis” paėmė interviu apie tai, kas mums svarbiausia kalėdiniame laikotarpyje. Kviečiu paskaityti atradus ramią atokvėpio minutėlę švenčių laike.

Trumpai apie save.

Gimiau inteligentų, geologų šeimoje Šiauliuose. Tėvai labai mėgo skaityti, domėjosi menu, kultūra. Tėtis buvo auginamas katalikų tradicijoje, o mama – stačiatikių. Vis tik namuose tikėjimo nepraktikavome, vyravo tolerancijos dvasia. Mano dvasinis ieškojimas prasidėjo dar paauglystėje, 1985 m., kai sovietmetyje pradėjau skaityti Šventąjį Raštą, kurį tėtis nupirko senų knygų antikvariate. Mane sužavėjo niekur negirdėtos biblinės istorijos, gili išmintis ir žinia apie Dievą. Truputi vėliau, tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1989), patyriau nepamirštamą vidinį tikėjimo virsmą – „sutikau dvasinį Kristų“. Tas įvykis lėmė ir mano profesinį pasirinkimą būti ganytoja. Toliau skaičiau Šventąjį Raštą ir tikėjimo žinia dalinausi su savo draugais. Pradėjome mano tėvų namuose rinktis kartu melstis, pažinti Raštą, drauge ėjome tikėjimo keliu. 1991 m., išaugus bendruomenei, įkūrėme evangelinę krikščionių bažnyčią „Tiesos žodis“ Šiauliuose. Tapau jos pastore. Šiais metais mūsų bendruomenė švenčia savo gyvavimo, o kartu ir mano ganytojiškos tarnystės, 30 metų sukaktį.

Ilgametė pastoracinė tarnystė, asmeninė ir bendruomenės tikėjimo raida, teologijos studijos leido sukaupti įvairią pamokslavimo, sielovados, mokymo ir rašymo patirtį. Rašiau dvasinius, teologinius straipsnius į periodinę krikščionių spaudą. Išleidau keletą knygų krikščioniškojo dvasingumo, teologijos tema. Nuo 2014 m. vedu savo tinklaraštį ramioslankos.lt, kur skaitytojas sielai gali rasti atgaivos ir dvasinio peno.

Esu ištekėjusi. Su vyru Aidu, nuostabiu gyvenimo draugu, turime tris vaikus. Dukra ir sūnus jau suaugę, gyvena savo gyvenimus, o vienuolikmetis sūnus dar su mumis.

Ką Jums reiškia Advento laikotarpis? Kaip jį praleidžiate?

Kiekvienas Adventas man nuostabus Dievoieškos ir Dievosklaidos laikas. Tai sielos atsivėrimas didžiam Gėriui ir kartu pasidalinimas Juo su kitais. Su jauniausiuoju šeimos nariu – sūnumi, arba bendruomenės moterimis, nusipinu Advento vainiką. Keturios žvakės vainiko vidury – tai keturi Advento sekmadieniai iki laukiamų Kalėdų. Neskubant, savaitę po savaitės, uždegu vainike viena po kitos žvakę. Lygiai taip lėtai žengiu gilyn į save maldos, skaitinių, apmąstymų pagalba, kad ten sutikčiau gyvą Kristų. „Maranata – ateik Viešpatie, ateik“, – sakydavo ankstyvieji pirmųjų amžių krikščionys. Juk lotynų kilmės žodis Adventas tai ir reiškia – „atėjimas“. Todėl ir aš adventiniame laike kviečiu Viešpatį ateitį į širdį, į gyvenimą, vėl ateiti ir apšviesti savo Gerumu mane ir kitus. Tai vadinu savo Dievoieška.
Kai vidus apšviestas, sutaikytas, apvalytas, dalinuosi tuo su kitais. Dažnai Advento laiku mūsų bažnyčia organizuoja daug gražių tarnysčių. Adventinis kalėdinių giesmių giedojimas prie miesto eglės ar prakartėlės, tapo gražia, jaukia tradicija prieš Kalėdas. Esu kviečiama į miesto nevyriausybinių organizacijų susitikimus, labdaros šventes, kuriose prašo pasidalinti įkvepiančia, guodžiančia Kalėdų žinia, pasimelsti. Džiaugiuosi, kai žmonės atsiveria Dievui, tikėjimui, gerumui. Šiame laikotarpyje dauguma yra labai atviri dvasinio lobio ieškotojai. Tai vadinu Dievosklaida savo gyvenime.

Ar skirtingos kartos, skirtingai suvokia Advento reikšmę? Kaip kinta Advento tradicijos? Kaip švęsti taikiai nepaisant požiūrio skirtumų?

Tiesa, skirtingos kartos ir skirtingos krikščionių tradicijos šiek tiek skirtingai suvokia Advento reikšmę. Katalikų bažnyčios tikintieji nuo seno Adventui suteikia daugiau rimties, asketiškojo laukimo ir maldingumo atspalvių, o Kalėdas sutinka su džiaugsmu. Evangelinės bažnyčios, nuo reformacijos laikų, Advento laikotarpyje gieda daug giesmių, meldžiasi, studijuoja Šventąjį Raštą, dekoruoja namus ir bažnyčias gražiomis adventinėmis ir kalėdinėmis dekoracijomis, kaip antai, Advento vainikas ir kt. Namai ir bažnyčios prisipildo „šventojo“ šurmulio. Tačiau neabejotinai, visiems, Adventas yra dvasingumo, susitaikymo, gerų darbų laikas. Todėl gerumo ir gailestingumo sklaida šiuo metų laiku būdinga visoms krikščioniškoms bendruomenėms bei visai Vakarų civilizacijai, paveiktai krikščionybės tradicijomis.

Nenuostabu, kad keičiasi Adventinės tradicijos. Šiuolaikinis žmogus kūrybingai modeliuoja savo dvasingumą, o tai keičia šeimų ir bažnyčių tradicijas. Klausiate, kaip išmokti švęsti taikiai, nepaisant įvairių požiūrių ar kartų skirtumų? Puikus klausimas. Mums padėti gali išmintis ir meilė. Evangelijose Jėzus sako, kad išmintingi sugeba suderinti tai, kas sena, ir nauja. Visada bus gerų senų dalykų ir gerų naujų. Tad reikia išminties atpažinti, kas gera, ir leisti ne tik sugyventi skirtingiems požiūriams, bet ir praturtinti vieniems kitus. Meilė gi, kaip stipriausia galia, išveja kitoniškumo baimę, prietarus, stereotipus. Kai mylime vieni kitus, nebijome gerų skirtumų, nes juose visada slypi naujos galimybės.

Sakoma, kad iki Kalėdų reikia atiduoti visas skolas, atsiprašyti. Tačiau, ką daryti, jei atsiprašyti labai sunku? Jeigu yra vidinių kliūčių?

Atsiprašymas – nuostabi gerumo dovana ne tik per Kalėdas, bet kiekvieną dieną. Atsiprašydama suprantu, esu padariusi skriaudą artimui ir noriu ją atitaisyti, nutiesti taikos tiltą, atkurti ryšį. Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais, – sako Jėzus evangelijose. Pirmiausia pasaulį sutaikome savyje. Mokomės atsiprašyti įprastose šeimos ir darbo situacijose: „atsiprašau, pasikarščiavau, atleisk, kad įskaudinau, atsiprašau, nepadariau, ko prašei, atleisk, buvau nejautrus ir t.t.“ Tuomet lengviau suvoksime savo „didesnes“, „sunkesnes“ klaidas. Juk klysti – žmogiška. Bet kasdien kruopščiai puoselėjant atsiprašymo dorybę savyje, kaip švelnią gėlę, užauginame gražų gėrio žiedą.
O jei kliūtis didelė, problema įsisenėjusi, labai sunku atsiprašyti, mums gali padėti atviras pokalbis su žmogumi, kuriuo pasitikime. Kartais užtenka kliūtį atverti kitam, apšviesti, ir ji išsisklaido. Taip pat nepamirškime maldos galios. Kai Dievui patikime savo baimes ir silpnumus, Jis ištikimai mus stiprina, nukreipia teisingu keliu.

Atsiprašydami, visi einame geresnės, sveikesnės, brandesnės visuomenės link.

Šis laikotarpis taip pat ir atleidimo metas. Kodėl svarbu atleisti, net jei prasikaltęs neatsiprašė?

Labai geras klausimas. Tūkstantmetė krikščionių tradicija ir šimtametė psichologų terapija nuo seno žino, kad atleisdami savo skriaudėjams, patys esame sveikesnės sielos. Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, – meldžiamės Viešpaties maldoje.

Kai kitiems negalime atleisti, nešiojame pyktį, vidinį skaudulį savy. Tuo metu kenkiame ne skriaudėjui, bet sau. Sulaikytos skriaudos ir kaltės, kaip rakštys. Laiku nepašalinus, ima pūliuoti, dar labiau sopėti, kol, galiausiai, „išvirsta“ piktų emocijų protrūkiais. Tokių emocinių „potvynių“ metu įsižeidęs žmogus, žeidžia ir skaudina kitus, kurie to nenusipelno. Taip užsisuka sužeidimų ir įskaudinimų psichologinis ratas, kuris paverčia neatleidžiančio žmogaus ir jo artimųjų gyvenimą emociškai nepakeliamu. Dėl to Dievas kviečia visada eiti atleidimo keliu, net, kai labai sunku atleisti, kad būtume sveiki siela, nedarytume dar didesnės žalos sau bei kitiems.

Kas žmogui yra geriausia dovana?

Matyt, kiekvienam skirtingai. Lemia daug faktorių: amžius, to meto gyvenimo aplinkybės. Man geriausia dovana – laikas kartu su mylimais žmonėmis. Deja, laikas yra labiausiai senkantis mūsų resursas. Jo negalime padauginti, ar susigrąžinti. Ryškiausiai tai suvokiu, kai lankau savo senolę mamą. Kiekvienas susitikimas, visada mums abejoms didžiausia dovana. Kai vaikai grįžta iš užsienio namo pasisvečiuoti, aiškiai suvokiame, kad tai geriausia dovana – būti kartu. Kai su vyru po dienos reikalų susėdame vakare nuoširdžiai pasikalbėti, suvokiu, kad man tai nuostabi dovana. Kai pamaldų metu kartu su tikėjimo broliais ir sesėmis giedame giesmes, suvokiu – tai didžiausia dovana – būti kartu. Manau, kad pandemijos akistatoje daug kam tai bus geriausia dovana.

Šviesa ir ugnis Advento laikotarpiu. Kokia prasmė/reikšmė? Kas Jums yra šviesa, kaip apšviečiate savo namus?

Šviesa ypatingas simbolis tikėjime ir gyvenime. Joje regime reiškinius, spalvas, formas. Jėzui gimus, nušvito nauja žvaigždė danguje – dvasinė šviesa kiekvienam esančiam tamsoje apšviesti. Ją išvydo Rytų išminčiai, kurie stebėjo dangų ir jo šviesulius. Toji šviesa juos pakerėjo, ir jie leidosi į ilgą kelionę nešini dovanų naujai gimusiam Karaliui. Kristus, kaip dvasinė šviesa, pakerėjo mano sielą dar jaunystėje. Todėl Kalėdos man nuostabi šviečiančios žvaigždės mano gyvenime šventė. Jam po kojomis padėjau visas savo gyvenimo dovanas. Todėl dar gerokai prieš Kalėdas namuose, šalia adventinio vainiko, sumirga švieselių ir žvakelių gausa. Visada spinduliuoja eglė, kurią statome ir puošiame su sūnumi, spragsi ugnelė židiny, namai užsipildo jaukios šviesos ir šilumos.

Kaip pačiam būti šviesa kitiems?

Tik turėdami tikrąją Šviesą savy, galime šviesti kitiems. Žmogus yra kaip mėnulis, o Dievas, kaip saulė. Mėnulis atspindi saulės šviesą ir šviečia žemei naktį, žmogus atspindi Dievo šviesą, kai toji pasiekia jo širdį. Jėzus prabilo: Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą. (Jn 8,12). Kai esame Jo meilės, atleidimo, tikėjimo apšviesti, tuomet Jis ragina šviesti gerumu kitiems. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje (Mt 5, 16).

Linkėjimas skaitytojams.

Linkiu šviesių Kalėdų mylimųjų apsuptyje! Tegul Dievo artumo spinduliai nušviečia kiekvieną širdį, trokštančią ramybės, atleidimo ir meilės. Tegul Betliejaus žvaigždė užteka Jums!

Ačiū už interviu.
Kalbino Ona Kuliešė