[vc_row][vc_column width=”1/1″]Šiandien, minint Reformacijos dieną, anksti ryte į bažnyčios raštinę rinkosi entuziastingai nusiteikęs jaunimas (17 – 21 metų).

Kaip simboliška, kad šią dieną, kurią 1517 m. spalio 31 d. Martynui Liuteriui prikalus 95 Tezes ant Vitenbergo bažnyčios durų, įsižiebė Reformacijos sąjūdis Europoje, o mes prieš tris savaites suplanavome mūsų kelionę į Prieglobsčio reabilitacinius centrus, kur žmonių gyvenimus keičia Evangelija – Dievo jėga veikianti, kiekviename, kuris tiki.

Mūsų bažnyčios jaunimas neseniai pradėjo tarnauti socialiai pažeistiems miesto žmonėms. Tad norėjosi aplankyti tuos, kurie šitoje srityje darbuojasi jau dešimt metų ir sukaupė turtingą patirtį. Pastorius Mindaugas Palionis mielai sutiko mus lydėti ir dalintis gausiomis Dievo malonėmis su mumis. Tad prieš kelionę visi kartu perskaitę iš Jokūbo laiško ištraukas apie tikrąjį pamaldumą, pasižymintį gailestingumu ir susilaikymu šiame pasaulyje (Jok 1, 27), bei tikėjimo darbais (2, 15 – 19), pasimeldėme, į mašinas susidėjome bažnyčios žmonių paaukotus drabužius, žaislus, knygas, higienos priemones, maistą ir saldumynus. Tada dviem minivenais pajudėjome Dainorių kaimo link, kur mūsų laukė Mindaugas prie moterų reabilitacijos sodybos.

Mus pasitiko įprastas kaimo vaizdas: pievoje ganėsi ožkos, lauke žaidė vaikai, prie būdos prisegtas lojo vokiečių aviganio jauniklis. Jokie išoriniai ženklai neišduoda, kad sename Daubiškio dvarvietės 200 metų senumo medinėje troboje gyvuoja moterų su vaikais reabilitacijos centras, įsikūręs 2012 m. Besišypsančios kelios moterys pakvietė mus vidun. Šilta, gan jauku, sename rastiniame name tvyrojo dūmo kvapas. Viena moteris vystė savo trijų mėnesių kūdikį, kitos darbavosi virtuvėje, aplink zujo vaikai… Visi susispaudę susėdome moterų gyvenamame kambarėlyje, šlovinome, po to pastorius Mindaugas papasakojo jaudinančią reabilitacijos įsikūrimo ir besigydančių moterų nuo priklausomybės ligų istorijas. Vėliau kalbėjo pačios moterys, kurių gyvenimai buvo sužaloti priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų jau paauglystėje. Gyvenimo traumos, netektys, skyrybos, artimųjų išdavystės, nusikalstama veikla, vaikų gimimai nuo skirtingų partnerių – visa tai gilios sielos žaizdos, kurių nebegalėjo išgydyti niekas – tik Dievas.

Kita stotelė – Dabikinės vyrų ir moterų reabilitacijos centras, nuo kurio ir prasidėjo Prieglobsčio istorija. Pastorius Mindaugas ir jo žmona Daiva prieš dešimt metų įsigijo seną, gana apleistą A. Sabonio močiutės sodybą, kur ir pradėjo žmonių sielų atstatantį darbą bei sodybos restauraciją. Dabar šioje vietoje stovi ir naujas priestatas, kurio statybą parėmė europiniai fondai. Jame šiuo metu gydosi apie 20 žmonių. Girdint šių žmonių istorijas ir matant, kaip jie darbuojasi prie senos sodybos atkūrimo, iškilo paralelė: kaip jie dirba atstatinėdami senus pastatus, taip Viešpats atidžiai ir gailestingai restauruoja jų sielas, nuplėšdamas senojo gyvenimo apnašas, grandydamas nešvarumus iki to pirminio, Dievo paveikslo atvaizdo, kuris buvo pažeistas, sužalotas ir iškreiptas nežabotos nuodėmės.

Toks sielų ir senų pastatų atstatymo, atkūrimo, restauracijos braižas matosi visoje pastoriaus Mindaugo šiandienos tarnystėje ir veikloje. Stabtelėjome Akmenės krizių centre, N. Akmenės bažnyčios pastate vykusiame vaikų dienos centre, galiausiai benamių sodyboje Žagarės rajone – visur gausu socialinės atskirties žmonių, kuriuos kantriai restauruoja Viešpats. Jis rūpinasi tais, kuriais niekas nebenori pasirūpinti: bedaliais, apleistais, artimųjų pamirštais.

Našlaičių tėvas ir našlių globėjas savo šventoje buveinėje yra Dievas. Dievas parūpina benamiams namus, išveda belaisvius į laisvę.
Dieve, siuntei gausų lietų ant savųjų, juo gaivinai suvargusius. Tavoji tauta ten įsikūrė, Dieve, Tu buvai jiems geras ir viskuo aprūpinai. kai Viešpats ištarė žodį, didelis būrys skelbėjų pasipylė.
Tebūna šlovinamas Viešpats kasdien! Jis naštas mūsų neša, Jis mūsų išgelbėjimo Dievas. Viešpats Dievas gali išgelbėti iš mirties (Ps 68, 5-6, 9-11, 19-20).

Su šiais psalmisto žodžiais grįžome namo, buvome paliesti gausios Dievo malonės ir gerumo, kad Jis leido pamatyti per vieną dieną tokį turtingą dešimtmečio triūsą pasišventusių Viešpačiui žmonių iš N. Akmenės bažnyčios.

Pavakarėje, grįžus į Šiaulius, jaunuoliai nuskubėjo į namų grupelės susitikimą aptarti visos kelionės įspūdžius. Kaip sako liaudies posakis – kalk geležį, kol karšta!

Pastorė Anželika Krikštaponienė

[/vc_column][/vc_row]