Bažnyčios namų grupelės, 1990-1997 metais

2021 23 balandžio | Bažnyčios 30-metis, Fotoreportažai, Įvykiai

30-TIES METŲ KELIONĖ. BAŽNYČIOS INTENSYVAUS AUGIMO IR PLĖTROS LAIKOTARPIS, DRAUGYSTĖS RYŠIAI
1994 / 1997 METAI 😇💛💚🧡

BAŽNYČIOS NAMŲ GRUPELĖS, 1990-1997 metais
📷🎞🧡

***

NAMŲ GRUPELĖS – tai bažnyčios tikinčiųjų grupelių susitikimai namuose vidury savaitės. Jų tikslas skatinti tikinčiuosius kartu puoselėti broliškus / seseriškus draugystės bei savitarpio pagalbos ryšius, melstis ir studijuoti Šventąjį Raštą. Šiuo metu bažnyčioje gyvuoja 10 namų grupelių: 3 paauglių ir jaunimo grupelės, 2 šeimų grupelės, 2 moterų grupelės, 3 senjorų grupelės.

TRUMPA ISTORIJA. Bažnyčios gyvavimas prasidėjo nuo vienos tikinčiųjų grupelės, kuri pradėjo rinktis 1990 m. sausio mėn. pastorės Anželikos tėvų namuose. Tai buvo ir bažnyčios, ir būsimų namų grupelių užuomazga. Po pirmųjų bažnyčios gyvavimo metų atsirado kur kas daugiau grupelių (iki 5), kurios rinkos skirtingose miesto vietose: namuose, Šiaulių pedagoginio instituto bendrabutyje studentams skirtose erdvėse. Nuo 1991 m. pradžios, bažnyčiai patiriant dvasinio prabudimo įtaką ir sparčiai augant, augo ir namų grupelių skaičius. Kelerių metų bėgyje Šiauliuose atsirado daugiau nei 20 grupelių. Kiekviename miesto rajone rinkosi tikintieji ir mokėsi drauge žengti pirmuosius tikėjimo žingsnius. Namų grupelės pasitarnavo bažnyčios evangelizacinėje, krikščioniško švietimo, sielovados tarnystėse. Namų grupelių vadovai ir seniau tikintys tebeliudija tikėjimą savo aplinkoje, ugdo naujatikius biblinių pagrindų bei padeda spręsti iškilusius įvairius gyvenimo, žmogaus sielos vidinius klausimus.

„Nuo 1990 metų sausio mėnesio kelios atgimusios merginos, mano mama ir aš pradėjome rinktis mano tėvų bute. Beje, čia ir buvo priregistruota pirmą kartą mūsų bažnyčios buveinė. Butuose rinktis buvo gan įprasta sovietmečio praktika. Visokios menininkų, taip pat savilaidos ir savisklaidos pogrindžio grupės rinkdavosi namuose. Be to mano tėveliai visada maloniai pritardavo, kai draugai ateidavo pas mane ir mes kūrybingai leisdavome laiką, bendraudami, skaitydami knygas ir jas aptardami. Tad nieko nuostabaus, kad ir nauja bažnyčia užgimė mano tėvų namuose, sovietinio penkiaaukščio namo bute. Tai buvo gana saugi ir jauki vieta rinktis, dalintis savo mintimis, Šventojo Rašto skaitymais, drauge melstis, giedoti ir bendrauti prie arbatos.

Greitu laiku mūsų susibūrimas pradėjo sparčiai augti. Prie mūsų prisidėjo dar daugiau įtikėjusių studentų, viena, kita šiauliečių šeima, ir mes jau nebetilpome tėvų svetainėje. Kadangi į namų grupelę rinkosi pagrinde studentiškas jaunimas iš instituto, tų pačių metų pavasarį persikėlėme į Instituto centrinių rūmų auditoriją, kaip vykdoma neformali studentų veikla. Tuomet prasidėjo dar didesnis prabudimas Šiaulių Pedagoginio Instituto studentų tarpe. Prie mūsų prisijungė ir instituto etnografinės grupės nariai, ir įvairių katedrų studentai: dailės, muzikos, pradinio mokslo ir pedagogikos bei kt. Augimas buvo toks stulbinančiai greitas ir skaitlingas, jog kiekvieną savaitę teko keisti auditorijos dydį – vis persikelti iš mažesnio į didesnį kabinetą. Susirinkę į susitikimą pamatydavome, kad auditorija per maža. Tad kažkas iš studentų nubėgdavo pas budėtoją ir keisdavo auditorijos raktus. Susirinkę šlovindavome, melsdavomės, pasakojome, kaip veikia Dievas mūsų gyvenime, ir pamokslaudavome. Tą pavasarį ėjau į miesto savivaldybę užregistruoti naujos bažnyčios – Šiaulių pilnos evangelijos bažnyčios. Po vasaros pertraukos, 1990 metų pabaigoje buvome jau didžiausioje instituto auditorijoje – 225. Joje rengdavome evangelizacijas, kviesdavome žmones ir iš miesto. Dar tų pačių metų rudenį, nusprendėme melstis dėl bažnyčios tapatybės bei tarnystės plėtros“.

(Ištrauka iš pastorės Anželikos apybraižos, https://ramioslankos.lt/dvasios-uzdegti-1989-1991-metai/)