[vc_row][vc_column width=”1/1″]Vasario 20 d. profesoriaus Willemo VanGemereno viešnagė tęsėsi Šiauliuose.
Kartu su Šiaulių bažnyčios “Tiesos žodis” pastore Anželika Krikštaponienė ir keliais bažnyčios tarnautojais svečias apsilankė Kryžių kalne. Ši Šiaulių krašto įžymybė profesoriui labiausiai į atmintį įstrigo kaip rezistencinės kovos su sovietmečiu simbolis. Taip pat visi kartu, pasivaikščiodami po Šiaulių bulvarą, užsuko į Gintauto Tumulio parodą “Žiemos juvelyrika”.
Vakare į Šiaulių Polifonijos salę rinkosi tikintieji iš skirtingų aplinkinių miestų bei iš skirtingų Šiaulių miesto krikščioniškų bendruomenių.
Susirinkimo pradžioje skambėjęs pastorės paraginimas padėti į šalį savaitės rūpesčius bei šlovinimo grupės giedamos giesmės padėjo tikintiesiems nurimti ir pasiruošti atidžiai klausytis profesoriaus Van Gemereno įžvalgų iš Šventojo Rašto.
Profesorius dr. Willemas VanGemerenas pamokslavo remdamasis šventojo Rašto psalmių knygose užrašytu žodžiu. Seminaro temos: I dalis – Gyvenimas psalmėse. Įvadas į Dovydo triadą (101-103 psalmės), II dalis – Tikra mokinystė tremtyje: atperkamoji kančia ir viltis (102 psalmė).
Teologijos daktaras akcentavo, jog žmogaus, krikščionio gyvenimą ženklina kančia, nenumaldomas Dievo šlovės apsireiškimo troškulys, viltis ir liudijimas pasauliui apie Dievo ištikimybę, Jo darbus. Visus šiuos jausmus psalmių kūrėjai išliejo Biblijos Psalmyno penkiose knygose. Jei nori turėti bendrystę su Kristumi, turi priimti kančią savo gyvenime. Kiekviena psalmė kalba apie Kristų. Raudų psalmėse mes galime išgirsti Jėzaus kančią ir raudą. Taip, kaip Kristus buvo visiškai Dievas, lygiai taip Jis buvo ir Žmogus. Tačiau kaip Žmogus Jis turėjo būti ištobulintas. Ištobulintas kentėjimais. Jėzus susitapatino su visom žmogiškom kančiom.
Kentėjimas, ištyrimas išmoko paklusnumo. Tu lauki šlovės, bet be kančios ji neateina.
Tokios mintys skambėjo iš Willemo VanGemereno lūpų tą vakarą ir drąsino tikinčiuosius sekti Kristumi. Po pamokslo svečias mielai sutiko atsakyti į susirinkusiųjų klausimus. Ši dalis padėjo dar daugiau ne tik pažinti Psalmių knygą, bet ir garbingo svečio asmenybę bei gilų pasišventimą Kristui.
Po susirinkimo visi buvo pakviesti neišskubėti namo, bet pabendrauti prie arbatos.
Penktadienio vakaras buvo tikra dvasinė puota, kurioje susirinkusieji buvo maitinami giliomis Psalmyno įžvalgomis bei drąsinami gyventi Psalmėse , atpažinti jose Kristų ir nebijoti sekti Juo.
Rūta Tumulienė