Darbas nelaukia

2020 13 spalio | Įdomu žinoti

„Darbas nelaukia“, – mėgstamiausias liuteronų pastoriaus Theodoro Fliednerio posakis, ne kartą virtęs apčiuopiama gailestingumo darbų tikrove.

1836 m., spalio 13 d., pastorius Theodoras Fliedneris (1800-1864) atidarė diakonių mokymo centrą Kaizersverte, Vokietijoje. Šio plano įgyvendinimo nesustabdė nei tai, kad Theodoras neturėjo, kas vadovauja šiam centrui, nei tai, jog nebuvo ir studijuojančių. Žingsnis link vizijos įgyvendinimo buvo drąsiai žengtas.

Theodoras buvo vienas iš tų žmonių, kurie tiki, jog būtina žengti žingsnį ir daryti darbą, kai matai konkretų poreikį. Prieš centro įkūrimą, jis nemažai nuveikė kalėjimų reformos srityje, kalinių paleidimo programoje. Jo karštas uolumas aiškiai matėsi iš vieno įvykio. Kartą jis paprašė būti uždarytas kalėjiman, kad galėtų pamatyti, kokios sąlygos įkalinimo įstaigoje, už kalėjimo sienų. Theodoras suprato, jog tik tokia patirtis padės jam geriau suprasti, ką riekia reformuoti kalėjimų sistemoje. Deja jo prašymas buvo atmestas. Tačiau Theodorui buvo leista pamokslauti Diuseldorfo kalėjime. Ilgą laiką jis kas antrą sekmadienį važiuodavo kelias mylias į tarnystę, kol, galiausiai, buvo paskirtas kalėjimo kapelionu. Taip pat jis įkūrė pusiaukelės-adaptacijos namus neseniai paseistom kalinėms padėti.

Jis taip pat atidarė vaikų darželį, kuris tomis dienomis buvo laikomas vienu pažangiausiu, leidžiančiu moterims laisviau dirbti.

Tačiau didžiausias Teodoro Fliednerio nuopelnas – tai atgaivintas šiuolaikinio protestantizmo moterų diakonijos, kaip gailestingumo darbų, judėjimas. Moravijos broliai įsteigė diakonių tarnybą, kad jos atliktų dvasinį rūpinimąsi vargstančiais ir sergančiais žmonėmis. Theodoras stebėjo jų pavyzdį ir liko sužavėtas. Pastebėtina, kad katalikų bažnyčia niekada neprarado įvairių moterų gailestingumo ordinų, o Theodoras buvo tas žmogus, kuris atgaivino diakonių idėją protestantizmo erdvėje.
Praėjus septynioms dienoms, t.y. spalio 20 d., po primojo diakonių mokymo centro atidarymo, Theodoras jau turėjo pokalbį-interviu su pirmąją pretendente – Gertrude’a Reichardt, gydytojo dukra. Ji buvo 48-rių metų moteris, kurią galima būtų vadinti – „galiu atlikti viską“ žmogumi. Gertrude’a kreipėsi į centrą, norėdama studijuoti diakoniją, tačiau Theodoras ją matė, kaip Dievo atsakymą į maldą, nes ieškojo tinkamo žmogaus centro vadovavimo darbui. Gertrūda nebuvo linkusi priimti jo pasiūlymo, vis tik netikėtas įvykis pokalbio metu, privertė ją apsispręsti ir priimti Theodoro pasiūlymą. Ji išvydo, kaip pastorius neapsakomai pradžiugo, kai pokalbio metu, netikėtai gavo dėžę tvarsčių. Diakonių centras įgijo puikią vadovę. Gertrude’a siekė, kad merginos ir moterys, stojančios mokytis diakonėmis, siektų ne tik praktinių slaugos įgūdžių, bet augtų ir dvasiniu atsidavimu.

Paruošė pastorė Anželika