DIEVAS ARTI | Meditacija Advento III savaitei

„Štai mergelė taps nėščia ir pagimdys Sūnų, ir Jį pavadins Emanueliu“, tai reiškia: „Dievas su mumis.“ (Mt 1, 23)

Trečioji Advento savaitė kviečia mus į džiaugsmingą laukimą – Kalėdos jau arti, Kristus artėja, atnešdamas pasauliui ramybę, Dievo pažinimą ir amžiną meilę. Kaip mažas kūdikis Jis ateina paprastai, bet kartu ir dieviškai, primindamas, kad Dievas yra arti, Jis – su mumis. Leiskime Jo meilei, Jo dvasiniam užgimimui, paliesti mūsų širdis, kad taptume Jo atvaizdu pasaulyje šioje kartoje.

Šį kartą siūlau maldoje permąstyti Bernardo Klerviečio adventinę maldą ir Dievo tapimo žmogumi stebuklą, kai Jis gimsta trapaus kūdikėlio pavidalu. Ką tu, Dieve, tuo norėjai mums pasakyti?

Bernardo Klerviečio malda

Tegul Tavo gerumas, Viešpatie, mums apsireiškia,
kad mes, sukurti pagal Tavo atvaizdą,
taptume į Jį panašūs.
Savo jėgomis
negalime mėgdžioti Tavo didybės, galybės ir stebuklingumo,
ir mums to daryti nederėtų.

Bet Tavo gailestingumas nusileidžia iš dangaus
per debesis iki žemės.
Tu atėjai pas mus kaip mažas vaikelis,
bet atnešei didžiausią iš visų dovanų –
amžinos meilės dovaną.

Paguosk mus savo mažomis rankytėmis,
apkabink mus savo mažomis rankelėmis
ir perverk mūsų širdis savo švelniu, saldžiu verksmu.

Amen

Bernardas Klervietis (1090–1153) – vienas didžiausių viduramžių dvasinių vadovų ir teologų. Jis buvo cistersų vienuolis, žinomas dėl savo gilių pamokslų apie Kristaus meilę ir Dievo artumą. Bernardo tekstai pasižymi jautria ir poetiška kalba, atspindinčia jo gilų ryšį su Dievu. Ši malda – tai nuolankumo ir dėkingumo išraiška, įkūnijanti tikėjimą, kad Dievas ateina pas mus ne dėl mūsų jėgų, bet iš begalinio savo gerumo ir meilės.

Paruošė pastorė
Anželika Krikštaponienė
Nuotr. iš asmeninio albumo