Intensyvus evangelinės teologijos studijų ir kartu Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“ statymo laikotarpis – 2006 m. / 2012 m. (VI)

2021 28 spalio | Bažnyčios 30-metis, Įvykiai, Pastorės žodis

Ženkite prie Jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus, ir patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasinės aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų. (1 Pt 2, 4-5)

Aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu (2 Pt 3, 18)

Šie apaštalo Petro žodžiai iš pirmojo ir antrojo laiško tapo ryškia beveik dešimtmečio kryptimi Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodžio“ pastoriams, tarnautojams, bažnyčioms ir tikintiesiems. Visa bendrija augo ir brendo teologine, pastoracine, tarnysčių ugdymo, bendrijos ir bažnyčių administravimo kryptimis. Atrodė, kad kiekvienas tikintis atrasdamas savo pašaukimą ir tarnystės lauką, brangindamas Kristų, kaip savo dvasingumo kertinį akmenį, pats statydinosi noriai ir sąmoningai, nelyg gyvasis akmuo, į dvasinius namus. Dauguma nuoširdžiai tarnavome bendrijoje, visomis pastangomis, atnešdami dvasines aukas ir savo gebėjimus Dievui, ugdėme Kristaus kūną.

Prieš tai, penktoje savo apybraižos dalyje, pasakojau, kaip išryškėjo gilesnio pažinimo poreikis mūsų bažnyčiose bei, kaip kai kurie iš mūsų, pirmieji ganytojai, pradėjome studijuoti teologiją.

 

Bendrijos “Tikėjimo žodis” lyderių seminaras Vilniuje

O 2006 m. – 2012 m. dauguma jau studijavome Evangeliniame Biblijos institute (EBI, Šiauliuose), kuris netikėtai, išryškėjus evangelinių bažnyčių mokymosi poreikiui, tapo bene vienintele ir didžiausia Lietuvoje nekonfesine evangelinės teologijos studijų vieta suaugusiems, dėstoma lietuvių kalba. EBI lanksti programa, o paskaitos vykusios kartą per mėnesį savaitgalį, sudarė patrauklią galimybę mokytis skirtingų Lietuvos evangelinių konfesijų ir bažnyčių dvasininkams, tarnautojams bei tikintiesiems gimtąja kalba. Neperdėsiu sakydama, kad tuomet maždaug 2/3 studentų sudarė Bendrijos „Tikėjimo žodis“ pastoriai ir tikintieji. Žinių alkis buvo milžiniškas. Studentai studijuoti, o dėstytojai dėstyti, važiavo iš visos Lietuvos. Panašiai tuo laiku buvau pakviesta į instituto tarybą, atstovauti bendrijai „Tikėjimo žodis“.

2006 m., pastebimai augant mūsų bendrijos studentų skaičiui, Evangelinio instituto tarybai pasiūlėme kai kurias idėjas pakelti instituto efektyvumui. Jas suformulavo to meto bendrijos vadovas pastorius Giedrius Saulytis, kuris studijavo JAV Trinity universitete teologijos magistro programoje ir iš arti susilietė su evangelinių seminarijų studijų efektyvumu. Buvo parašytas laiškas-pasiūlymas, kurį teko pristatysi EBI tarybos posėdyje.

Siūlymas susidarė iš dviejų punktų:

Pirmiausia, tuomet pasiūlyme pirmą kartą nuskambo idėja įkurti EBI Vilniaus filialą Vilniaus „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios patalpose, kad galėtų studijuoti gausesnis būrys norinčiųjų mokytis iš Vilniaus ir Kauno regionų bažnyčių. Be to 4 dėstytojai, ne vienerius metus keliaujantys į Šiaulius dėstyti, galėtų darbuotis Vilniuje. Šiauliuose gi liktų instituto centras, o Šiaulių filialas atsakytų Šaulių bei Klaipėdos regiono bažnyčių tikinčiųjų ir dėstytojų poreikius. Tai turėjo pritrauki gausesnį studentų skaičių iš Vilniaus ir Kauno, taip pat sudaryti sąlygas atsirasti akademinei evangelikų bazei sostinėje. O renkant programinių dalykų kreditus, studentai galėjo pajudėti tarp abiejų Šiaulių ir Vilniaus filialų.

Antras pasiūlymas, ragino kelti instituto akademinį lygį įkuriant katedras, kurioms vadovautų paskirtieji vadovai / dekanai: pvz., Naujo Testamento, Senojo Testamento, Sistematinės teologijos, Pastoracinės teologijos, Misiologijos ir t.t. katedras. Katedrų (skyrių/departamentų) kūrimas galėjo pagerinti perduodamų žinių kokybę. Kiekviena katedra būtų tobulinusi savo specialybės programą, keltų dėstytojams akademinius uždavinius.

Vis tik tą kartą taryba nepatvirtino pasiūlymus. Gąsdino užaugsiančių finansinių išlaidų kaštai, didelė darbo apimtis, stabdė strateginio matymo stoka, neryžtingumas. Vis dėlto, maždaug po dešimtmečio, atsirado EBI filialas Vilniuje, kuris veikia ir dabar. Užsidarius Šiaulių filialui, liko tik Vilniaus centras. Jis šiuo metu atliepia kai kurių evangelinių bažnyčių biblinių pagrindų ir tarnautojų ugdymo einamas reikmes.

Tuo tarpu EBI katedros niekada nebuvo įkurtos. Šiandien galime tik daryti prielaidas, ar jų nebuvimas sąlygojo žemesnį evangelinės akademinės minties ir teologijos vystymąsi Lietuvoje bei neleido institutui augti į evangelinės teologijos seminariją, ar transformuotis, pavyzdžiui, į ekumeninį institutą mūsų šalyje? Panašu, kad taip. Šiandien tautoje vis dar neturime tokių akademinių įstaigų, kurios puoselėtų evangelinės teologijos akademinės minties raidą, ruoštų profesionalius jaunos kartos pastorius / -es, misionierius / -es, krikščioniškojo švietimo atstovus / -es, atliktų mokslinius tyrimus ir darbus lietuvių kalba. XXI a. pradžioje vis dar neturime tokios švietimo įstaigos, kuri gebėtų apjungti ir pritraukti išsilavinusius evangelikus, o gal ir kitų konfesijų atstovus – apgynusius mokslinius laipsnius JAV, Europos universitetuose, seminarijose – kartu dirbti ir kurti vienam teologijos tikslui – pašlovinti Dievą ir ugdyti naują profesionalių tarnautojų kartą bažnyčioms.

 

Diplominių darbų gynimas Evangeliškame Biblijos Institute (Šiauliai)

Grįždama prie pasakojimo, noriu paminėti, kad visi studentai tą kartą likome mokytis Šiaulių filiale. Dauguma studijavome nuo penkerių iki dešimt, ir daugiau metų. Nemažai studentų važinėjo visą studijų laiką iš skirtingų Lietuvos miestų ir miestelių aukodami savo laiką, lėšas, darbą. Tais pačiais metais, 2006 m., akademinių programų vadovas Romualdas Babarskas pristatė dvi naujas akademines, krikščioniškojo švietimo (5 metai) ir pastoracinės tarnystės (6 metai), programas, kurias dauguma studentų baigėme. Jos buvo tikrai svarbios ir reikalingos. Dėstytojai dirbo atsidavusiai. Vėliau atsirado dar kelios patrumpintos ir palengvintos dviejų bei ketverių metų tarnavimo pagrindų programos. Tuo metu mes, dauguma bažnyčių pastorių ir tarnautojų, mokėmės su dideliu įkvėpimu, galėdami semti teologinių žinių, rašyti akademinius darbus gimtąja kalba, neatsitraukiant nuo tarnysčių savo bažnyčiose. Vėliau ne vienas darbas virto straipsniu ir buvo spausdinamas laikraštyje „Ganytojas“, kitoje krikščioniškoje spaudoje. Atlikome savo bažnyčių, teologinių tekstų, Bažnyčios istorijos tyrimus, parašėme bakalaurinius darbus. Vieni darbai išleisti knygose, išspausdinti, kaip straipsniai, kiti nugulė instituto archyvuose, ramiai laukdami savo valandos.

Bendrijos „Tikėjimo žodis“ statyba, aktyvi pastoracinė tarnystė

2006 m. – 2012 m. be studijų buvo intensyvus Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“ statymo laikotarpis. Bendrija brendo, įgijo savo formas ir aktyviai veikė. Pamenu, tuo metu daugelis tarnysčių funkcionavo, kaip gerai suderintas laikrodžio mechanizmas. Už skirtingų tarnystės laukų stovėjo daug kūrybinių grupių: bendrijai vadovavo bendrijos pastorių taryba, nuolat rinkosi regionų pastorių komandos, darbavosi interneto svetainės grupė, kūrybingai dirbo laikraščio „Ganytojo“ redakcija, triūsė TV laidos “Kertinis akmuo“ kūrybinė grupė ir t.t. Bendrija formavosi teologiškai ir administraciškai. Vis labiau ryškėjo jos, ne tik charizminė, bet ir evangelinė tapatybė. Daug dėmesio buvo skirta Šv. Rašto studijoms, puoselėjant evangelinę teologiją. Pastoriai pradėjo pamokslauti ekspozicinius pamokslus, laikantis Šventojo Rašto teksto autorių minties, gilinantis į jų istorinį-kultūrinį kontekstą. Prieš tai daugiau kalbėjome inspiracinius ir teminius pamokslus.

 

Bendrijos “Tikėjimo žodis” lyderių seminaras Vilniuje

Pavyzdžiui, peržvelgus to meto savo pamokslų konspektus, atradau, kad Šiaulių bažnyčioje per pamaldas išnagrinėjome ne vieną Šv. Rašto knygą, skyrių po skyriaus. 2006 m. pasakiau kelias pamokslų serijas: iš Naujojo Testamento viso 1 Petro laiško, viso 1 Jono laiško, iš Senojo Testamento visos Nehemijo knygos. 2007 – 2008 m. nagrinėjome Naujame Testamente Jokūbo laišką, o Senajame – pranašo Danieliaus knygą. 2009 m. apžvelgėme visą pranašo Ozėjo knygos žinią. Dar vėliau Jono Apreiškimo pirmus tris skyrius. Žinoma, biblistikos studijos darė savo, tikintieji buvo kviečiami dar labiau artintis prie Šventojo Rašto teksto ir leisti jam pačiam prabilti į širdį.

Akivaizdu, Rašto pažinimas, teologijos studijų atmosferos kvapas persmelkė įvairias bendrijos sferas. Tuo laikotarpiu buvo parašyta daug straipsnių biblistine, teologine ir bažnyčios istorijos temomis. Bendrijos pastorių tarybos nariai buvome įsipareigoję rašyti slenkančiu grafiku į laikraščio „Ganytojas“ rubriką „Dvasia ir žodis“. Taip pat buvau tarp bendrijos pastorių, kuriems teko periodiškai filmuotis TV laidai „Kertinis akmuo“ – nufilmuoti 30 min. televizijos pamokslų įrašus. Laidas pradžioje transliavome Lietuvos skirtingose regioninėse televizijose, vėliau per Lietuvos ryto televiziją. Be to pastoriams teko darbuotis rašant ir pamokslaujant bendrijos interneto svetainėje. Tuo metu buvau atsakinga už bendrijos tinklapio btz.lt klausimai-atsakymai arba „klauskite pastoriaus“ skiltį. Joje gaudavome daug klausimų Šventojo Rašto pažinimo, teologinių ir pastoracinės globos tema. Teko paskirstyti klausimus rašantiems pastoriams, taip pat ne vieną atsakymą rašyti pačiai. Savo laiku ši rubrika kartu su garso pamokslų įrašų skiltimi buvo bene populiariausios. Svetainės lankytojai mėgdavo paklausyti pamokslų iš Vilniaus, Kauno ir Šiaulių bažnyčių. O per pastorių rašytinius atsakymus, žmonės gaudavo trumpus ir gana tikslius atsakymus jiems rūpimais klausimais.

Nuo 2001 m. teko dalyvauti bendrijos pastoracinio vadovavimo, misijinėje ir pastoracinėje tarnystėje. 17 metų tarnavau bendrijos Pastorių taryboje ir vadovavau Šiaulių regiono bendruomenėms. Susitikimai kartą per mėnesį su regiono pastoriais, ir du kartus per mėnesį vykdavau į skirtingas Šiaulių regiono bažnyčias pamokslauti, susitikti su žmonėmis. Aplankydavau ir kitas bendrijos regionų bažnyčias.

 

Daiva ir Eduardas Smelovai ir mes Belfaste (Šiaurės Airija)

Nuo 2010 m. užsimezgė draugiškas ryšys su Dublino lietuvių evangeline bažnyčia ir jos pastoriais Daiva bei Eduardu Smelovais. Kasmet pasisvečiuodavome vieni pas kitus Dubline (Airijoje) ar Šiauliuose (Lietuvoje), dalindavomės dvasinėmis dovanomis. Ten sutikome daug senų bičiulių emigravusių iš Lietuvos, kurie įtikėjo 90-ųjų prabudimo laike. Susipažinome su naujais žmonėmis, kurie sutiko Kristų Airijoje, per išvykusių lietuvaičių liudijimą. Su Dublino bažnyčia ir jos pastoriais artimai palaikome ryšius ir šiandien.

 

Valentino Ivanovo ordinacija Šiaulių krašto konferencijoje, Šiauliai 2013 m.

Nuo 2006 m. Šiaulių regiono bažnyčios suorganizavome naują iniciatyvą – kasmet, 7 metus iš eilės, rengėme regiono konferenciją, kad Šiaulių krašto tikintieji artimiau bendrautų, daugiau praleistų laiko drauge, mažesnių miestų bendruomenės nebūtų pamirštos, bet padrąsintos Viešpaties malonės ir brolystės / seserystės. Tų konferencijų metu buvo ordinuoti nauji regiono bažnyčių pastoriai ir vyresnieji. Pirmoji Šiaulių krašto konferencija įvyko Šiauliuose, o po to ji tapo „keliaujanti“ vis į kitą regiono miestą: Kuršėnus, Radviliškį, N. Akmenę, po to vėl grįždavo į Šiaulius. Norėjosi, kad kiekviena didesnė krašto bendruomenė organizuotų šventinį renginį ir sulauktų brolių bei sesių iš kitų miestų. O atvykę paviešėti susipažintų su vietinės bažnyčios tikinčiaisiais bei su miestu, kurį aplankė. Tai buvo didelės, gražios, padrąsinančios Dievo šlovinimo, maldų ir skambančios žinios šventės krašto bažnyčiose. Šiaulių krašto bažnyčių konferencijos vyko iki 2013 metų.

 

Rasos Mardosaitės ordinacija

2008 m. spalio 5 d., švenčiant bendrijos „Tikėjimo žodžio“ dvidešimtmečio jubiliejų, Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ vaikų pastorė Rasa Mardosaitė buvo ordinuota bendrijos vaikų – paauglių pastore. Taip atsitiko neatsitiktinai, nes, galvoju, mažiausiai reikia dvidešimties metų naujai vaikų – jaunimo kartai atsirasti, susiformuoti aiškiam tikėjimo perdavimo kitai kartai poreikiui bei ganytojiškoms dovanoms subręsti pačioje bažnyčioje. Rasa brendo, kaip vaikų-paauglių dvasininkė, Šiaulių bažnyčios skirtingose veiklose, tarnystėse, džiaugsmingai tarnaudama ir draugiškai bendraudama su tikinčiaisiais. Ji ir pati brandino kitus, žaismingai įsiliejo į bažnyčios jaunimo gretas, ilgą laiką padėjo jaunimo vadovei Jūratei Jukštienei, tarnavo vaikams ir padėjo vaikų-paauglių vadovei Vitalijai Varžukaitei. Vėliau Rasa daug prisidėjo kartu su kitais jaunuomenės tarnautojais ganydama jaunąją kartą, vaikus, paauglius, jaunimą, ne tik Šiaulių bažnyčioje, bet ir bendrijoje. Šiaulių bažnyčioje ji organizuodavo vaikų-paauglių tarnavimus, kartu su vaikų tarnautojais parinkdavo arba ruošdavo programas vaikų Sekmadienio Biblijos mokyklai, organizuodavo vaikų-paauglių misijas. O bendrijoje Rasa būrė vaikų – paauglių tarnautojų komandą, jie kartu organizavo bendrijos vasaros stovyklas vaikams ir paaugliams. Be to Rasa daugybę metų koordinavo tarptautinę evangelizacinę akciją vaikams „Vaikų Kalėdos“. Šiuo metu Rasa darbuojasi krikščioniškoje Vilniaus gimnazijoje mokyklos kapelionės pareigose. Jos triūsas matosi subrendusios jaunuomenės gyvenime, kuri šiandien mielai prisideda tarnauti įvairiose bažnyčiose.

 

Bendruomenės jaunimas ir vaikai su tarnautojais

Po paskyrimo metų, 2009 m. rugsėjo mėnesį, jai tarnaujant vaikų-paauglių pastore Krikščionių bendrijoje „Tikėjimo žodis“ ir Šiaulių bažnyčioje, paėmiau iš jos interviu laikraščiui „Ganytojas“. Keliais Rasos atsakymais noriu pasidalinti ir šioje apybraižos dalyje:

Šiuo metu esi ne tik tarnautoja, bet ir studijuoji evangeliškame institute, semiesi teologinių žinių. Sakyk, kokį vaidmenį, apskritai, užima teologija tarnaujant vaikams, paaugliams?

Tikėjimo perdavimas bet kuriai mąstančiai būtybei reikalauja tikėjimo tiesų suformulavimo žodžiais, jų pagrindimo Šventuoju Raštu. Teologija vaidina labai svarbų vaidmenį tarnystėje vaikams, paaugliams. Mes pasakojame vaikams apie tai, koks yra Dievas, kaip Jį galima pažinti, bendrauti su Juo. Mokydami vaikus, mes remiamės Šventojo Rašto istorijomis, jas interpretuojame bei pritaikome esamam gyvenimui.

Vaikai yra neatsiejama bažnyčios dalis, tąsa, todėl stengiamės vaikams suprantamu būdu perteikti tai, kuo mes, kaip bendruomenė tikime.

 

Vaikai ir Rasa (Šiauliai)

Ar vaikams įmanoma pateikti teologines tiesas? O gal jie dar negabūs to priimti ir suprasti, su jais tereikia žaisti? Jei tai įmanoma, kaip tai daroma?

Mano nuomone, vaikai yra gabūs priimti teologines tiesas, nes jie yra atviri bet kokiai jiems skelbiamai žiniai. Biblines tiesas jie priima labai natūraliai. Vaikiškas protas yra tarsi diskas, į kurį surašoma visa jo girdima informacija. Kartais šią informaciją jie gali suprasti labai netiksliai bei savaip interpretuoti. Žmonėms, užsiimantiems vaikų mokymu bažnyčioje yra būtinas teologinis išmanymas. Jie patys turi aiškiai suprasti teologines tiesas, kad galėtų jas paprastai paaiškinti vaikams, patikslinti jų supratimą.

Kokį skirtumą pastebėjai tarp vaikų ir paauglių gebėjimo mąstyti apie Dievą, tikėjimą, kitas biblines tiesas?

Pagrindinis mano pastebėtas skirtumas tarp vaikų ir paauglių tikėjimo yra tas, kad vaikai natūraliai priima tai, kas jiems yra sakoma, o paaugliai užduoda daug daugiau specifiškesnių klausimų, drįsta suabejoti jiems teigiamomis tiesomis, pateikdami joms kontrargumentus.

Taip pat skiriasi ir teologinių tiesų perteikimo būdai, priklausantys nuo mąstymo bei suvokimo ypatumų, dominuojančių skirtingais amžiaus tarpsniais. Todėl tarnaujant vaikams ir paaugliams tenka į juos atsižvelgti.

Pavyzdžiui, pagal Westerhoffą (1978 m.), yra skirtingi vaikų-paauglių tikėjimo tipai:

1. „Patyriminis tikėjimas“. Ankstyvame amžiuje dalyvaudami bendruomenės gyvenime vaikai patiria tikėjimą bendruomenės, šeimos gyvenime.

2. „Priimantis tikėjimas“. Kai vaikas priima tikėjimą iš suaugusių žmonių. Apie penktuosius gyvenimo metus vaikai „tiki“ religinėmis tiesomis todėl, kad to juos moko suaugę žmonės.

3. „Ieškantis tikėjimas“. Kai vaikas pradeda mąstyti abstrakčiai (vidutiniškai apie 12 gyvenimo metus), jis geba įvardinti pats, kodėl jis tiki.

4. „Asmeninis tikėjimas“. Suaugusieji gabūs išlaikyti tokį tikėjimą.

Anot Westerhoffo, vaikų tikėjimas visose fazėse yra tikras; tai nėra „atsivertimo“, bet perimtas/įgautas tikėjimas.

 

Vaikai ir jaunimas po misijos “Vaikų Kalėdos” (Šiauliai)

Išties, šie vaikų-paauglių pastorės Rasos pastebėjimai daugeliu atveju tinka kiekvienai augančiai tikinčiųjų kartai. Esame dėkingi jai, kad ji liko ištikima Dievo pašaukimui tarnauti jaunai kartai Evangelijos malone.

Prieš keliaudama toliau, noriu pastebėti, kad tuo metu daugelis Šiaulių bažnyčios tarnysčių sričių organiškai persipynė su bendrijos tarnystėmis. Negailėdami savęs, nemažai šiauliškių įsiliejo į skirtingus bendrijos dvasinės statybos barus: šlovinimo, pastoracijos, laikraščio „Ganytojas“ redakcijos ir svetainės komandos darbus, taip pat misijos, vaikų-paauglių, jaunimo tarnystes. Žinoma, ir bendrijos bažnyčių pastoriai, jaunimas, įvairios muzikinės grupės dažnai atvykdavo pas mus patarnauti bažnyčios organizuojamuose projektuose, evangelizacijose, koncertuose.

 

Kanadiečių grupė “Poor & Perry” Šiaulių amfiteatre, jaunimo evangelizacijos Šiaulių brodvėjuje

Tuo metu, 2006-2013 m., gyvenimas Šiaulių bažnyčioje „Tiesos žodis“, kaip visada, virte virė, ji veikė aktyviai ir kūrybingai. Mes nuolat siekėme evangelizuoti visuomenę ir nuoširdžiai norėjome atliepti į aktualius žmonių poreikius.

Dažnai rengdavome skirtingus seminarus, proginius koncertus, organizuodavome įvairias savipagalbos grupes.

Tuo metu ne kartą surengėme šventes ir seminarus šeimoms. Antai, 2006 m. vyko kavinėje šeimų vakaras „Gyvuos šeima – gyvuos tauta“, kurį vedė mūsų šeima, Aidas ir aš. Šeimų vakare dalyvavo 27 poros, santuokoje gyvenusios nuo 0,5 mėn. iki 30 m. Pastebėjome dar vieną nuotaikingą faktą, kad sudėjus vaikus, kurie augo mūsų šeimose, tuomet mes auginome 60 vaikų. Tą kartą šeimos leido linksmai laiką, drauge vaišinosi ir bendravo prie stalelių, klausė statydinančių minčių, šoko. Norėjosi poras „ištraukti“ iš įprastos šeimyninės rutinos ir surengti padrąsinančią šventę kavinėje. Viskas skatino stiprinti, atnaujinti šeimos santykius ir meilę. Vakaro leitmotyvas, Motinos Teresės žodžiai:

Manau, jog šiandienos pasaulyje yra tiek daug kančios, todėl, kad namai stokoja meilės. Meilė prasideda namuose; ji turėtų gyventi šeimose. Kiekvienas šiandien taip skuba, trokšta didesnės pažangos ir didesnių turtų, jog pamiršta savo vaikus. Tėvai mažai skiria dėmesio savo vaikams, partneriai per mažai skiria laiko vienas kitam, todėl namuose įsigali pasaulio destrukcija.

Šios mintys, neabejotinai, neprarado savo aktualumo šeimoms ir šiandien.

Po metų, šeimų seminare kalbėjome apie „Sėkmingos santuokinės poros ženklus“ (2007 m.), o po dviejų, palietėme aktualią temą užimtoms šeimoms – „Šeima ir „perdegimo“ problema. Kaip šito išvengti?“ (2008 m.). Pastarosios temos buvo orientuotos į šeimų sielovadą. 2009 m. taip pat man teko tarnauti bendrijos šeimų seminare „Šeima šeimai“, kurio metu prisiliečiau ne tik prie Lietuvos šeimų problematikos, bet aptariau Naujajame testamente tarnaujančių šeimų pavyzdžius, kalbėjau apie harmoningus santykius ir galimybes krikščioniškoms šeimoms tapti evangelijos skleidėjomis.

Tais metais teko daug kur tarnauti bendrijos bažnyčiose, kartais vienai, kartais drauge su vyru Aidu, vesti seminarus, sutuoktinių savaitgalį, suvažiavimus, kurie lietė šeimos, moters, vyro santykių klausimus.

Tuo metu daug organizavome seminarų moterims. Kaip pastorė, nenorėjau, kad krikščionės moterys būtų užguitos socialinių, stereotipinių vaidmenų, bet nuoširdžiai ieškojau savo ir kitų moterų krikščioniškosios bei žmogiškosios tapatybės Kristuje. Per keletą metų Šiaulių bažnyčios trečiadienio susitikimuose su moterimis prisilietėme prie daug svarbių klausimų ir temų, radome joms pagrindimą Šv. Rašte. Kalbėjome apie moters savivertę, taip pat, kur slypi merginų pasitikėjimas, aptarėme merginų saviraišką, svarstėme, kuo pasižymi moteriškoji branda, domėjomės, kaip pavyktų moteriai būti romantiška namuose, kaip suprasti ir mokėti išreikšti pagarbą vyrui, gilinomės, koks mamos vaidmuo vaiko gyvenime, dvasiniame jo ugdyme, kokia yra moteris Kristuje ir t.t. Visų temų net nesuminėsi, kurios buvo ir yra svarbios kiekvienos moters akiratyje skirtingame jos gyvenimo tarpsnyje. Pamenu, kad tuomet nuolat galvojau apie įvairaus amžiaus moteris ir stengiausi joms skirti pastoracinius susitikimus, tikslingai ruošiau žinią, meldžiausi.

 

Vyrai suvažiavimo metu (Šiaulių Arena)

Taip pat 2007 m. – 2010 m. mano vyras Aidas Krikštaponis ir Šiaulių bažnyčios vyrai organizavo krikščionių Vyrų suvažiavimus, į kurį suvažiuodavo gausus būrys vyrų iš skirtingų Lietuvos bažnyčių klausyti tikslinės tikėjimo žinios vyrams, pabendrauti broliškoje, vyrui draugiškoje aplinkoje.

Sakyčiau, tuo laikotarpiu bažnyčioje skyrėme itin daug dėmesio šeimų, sutuoktinių, moterų ir vyrų, vaikų-paauglių, jaunimo pastoracijai. Tuomet bendruomenėje buvo daug jaunų ir brandžių šeimų, auginome vaikus, ugdėme juos ir patys brendome tikėjimo vertybių ir dvasingumo kelyje.

 

Akimirkos iš skirtingų renginių

Be viso to, ką paminėjau, aktyviai susitikinėjau su bažnyčios tarnautojais – šlovintojais, vaikų tarnautojais, namų grupelių vadovais ir kt., buvau paruošusi ne vieną seminarą skirtą jiems. Kalbėtų temų spektras platus – nuo sielovados temų, kaip skirtingose situacijose vesti žmones prie Kristaus, iki strateginio įvairių tarnavimų planavimo. „Atraitoję rankoves“, nebijodami darbo, maldingai ilgus metus drauge darbavomės patys petin su visų tarnysčių vadovais ir komandomis. Džiaugiuosi, kad dauguma iš jų ir šiandien ištikimai triūsia bažnyčios, visuomenės labui įvairiose tarnysčių baruose.

Tariu Jums DIDELĮ AČIŪ!
Labai JUS vertinu, brangieji! Dievas telaimina JUS!