[vc_row][vc_column width=“1/1″]Vasario 28 d. susirinkome šventiškai nusiteikę, nes prieš 25-erius metus, vasario 24-ąją, pastorės Anželikos Krikštaponienės (tada dar Strolytės) iniciatyva apie Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ gimimą paskelbėme sau, Viešpačiui ir visam dvasiniam pasauliui bei aplinkiniams.

Šventinį susirinkimą vedė pastorė Anželika Krikštaponienė su savo vyru Aidu. Gimtadienio proga mus pasveikinti atėjo Šiaulių Polifonijos administratorius Remigijus Daulius. Po šio pasveikinimo žiūrėjome Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis“ vaizdo sveikinimą, kuriame mums plojo visa Vilniaus bažnyčia, nuostabių dalykų linkėjo pastorius Darius Širvys ir giesmę giedojo gausus bažnyčios choras. Jubiliejaus proga bažnyčia gavo net 27 sveikinimus! Pastorė Anželika su vyru Aidu paskaitė keletą sveikinimų ištraukų. Juos visus galite rasti paspaudus čia.

Išklausę pasveikinimo žodžių ir palinkėjimų pakilome giedoti, o giedotojai šlovino Viešpatį šokdami, rodydami judesius. Jų kūrybiškumas atgaivino bažnyčią.

Po giesmių pastorė Anželika kalbėjo, jog švenčiant gimtadienį prisimenama jubiliato gimimo diena. Šventasis Raštas, ypač Senasis Testamentas, skatina mus puoselėti dvasinę istorinę atmintį, prisiminti savo pradžią, nueitą kelią ir perduoti tai iš lūpų į lūpas. Psalmėse gausu paraginimų: nueikite, pasižvalgykite po senovinius takus ir kelius, pasimokykite. Štai, Korės sūnų, Dievo tarnų, psalmėje, skirtoje Siono miestui, randame tokį paraginimą: Tesidžiaugia Siono kalnas! Tedžiūgauja Judo dukterys dėl Tavo sprendimų. Apeikite aplinkui Sioną, apžiūrėkite jį, suskaičiuokite jo bokštus. Įsidėmėkite jį supantį pylimą, išvaikščiokite jo rūmus, kad galėtumėte papasakoti būsimosioms kartoms. Nes šis Dievas yra mūsų Dievas per amžius, Jis ves mus iki mirties (Ps 48, 11–14).

Aiškindama šiuos psalmės žodžius, pastorė kvietė pasivaikščioti po Sioną, pavaikščioti po Jo rūmus, pažvelgti į rūmų bokštus ir kolonas – juk kiekviena bažnyčia turi savo atramas, savo šulus – joje tarnaujančius tarnus. Taip Viešpats stato savo Bažnyčią.

Anželika pakvietė į sceną Gintą ir Rūtą Tumulius, Arą Petronaitį ir savo vyrą Aidą. Ji šią Viešpaties namų koloną pavadino „dvasiniais veteranais“, kurie buvo ir pačiose bažnyčios ištakose. Apie Tumulius pastorė sakė: „Abu, tuomet dar nesusituokę, vienas kitą atradę Kristuje, prisidėjote prie bažnyčios statybos. Rūta kūrė šlovinimo tarnystę, Gintas pamokslavo Dievo žodį, ganė žmones, tarnavo misijoje.“ Pastorė paprašė papasakoti po vieną labiausiai atmintin įkritusį įvykį ar Dievo darbą, statant bažnyčią.

Gintautas ir Rūta Tumuliai pasidalijo, kas labiausiai juos jaudina prisimenant bažnyčios gimimo dienas.

Po Tumulių savo įspūdžiais dalijosi Aras Petronaitis. Dėl jo ištikimos tarnystės ilgus metus bažnyčioje gyvuoja knygynas, ir mes nebejaučiame tokio knygų stygiaus, kuris buvo vos atsiradus bažnyčiai. Aras papasakojo, kaip prasidėjo šis tarnavimas, kaip jis suprato, kad nori daryti tai, ką daro iki šių dienų – platina krikščioniškas knygas.

Aidas, Anželikos vyras, dalijosi mintimis apie tai, ko reikia bažnyčiai, kad ji atsivertų Kristui.

Po interviu žiūrėjome filmuotą medžiagą – bažnyčios vaikai išsakė dešimt dalykų, kurių jie tikisi iš bažnyčios: 1. Nusišypsok man (tavo šypsena parodo, kad tu džiaugiesi mane matydamas); 2. Pastebėk mane (suprasiu, kad esu svarbus ir tau rūpiu); 3. Mylėk mane (aš augsiu saugiai ir priimsiu Dievo meilę); 4. Tikėk manimi (pasakyk man, kad Dievas sukūrė mane geriems darbams, padėk man atrasti savo talentus ir dovanas); 5. Gerbk mane (neatstumk manęs tik dėl to, kad esu mažas ir silpnas); 6. Pasitikėk manimi (nebark manęs, kai suklystu, bet padėk pasimokyti iš klaidų); 7. Išgirsk mane (leisk man išsakyti savo nuomonę ir parodyti savo jausmus); 8. Padrąsink mane (savo žodžiais skatink mane siekti didelių dalykų); 9. Padėk man (parodyk savo gyvenimu, kaip mylėti Dievą ir savo artimą); 10. Įgalink mane (suteik galimybę keistis ir keisti pasaulį aplink save). Tu esi svarbus kiekvieno vaiko gyvenime!“

Po vaikų sveikinimo Anželika pokalbiui pakvietė antrąją tarnautojų grupę: Darių ir Jolantą Plungius, Liną Atgalainį ir Rasą Mardosaitę. Darius ir Jolanta Plungiai veda šeimų namų grupelės susirinkimus, jų globojamos šeimos aktyviai dalyvauja organizuojant bažnyčios išvykas bei kitus renginius. Jie papasakojo, kaip susikūrė jų šeima, ir išsakė linkėjimus bažnyčios šeimoms ir tiems, kurie dar tik kurs šeimas.

Linas Atgalainis yra bažnyčios pastoracinėje komandoje, pamokslauja ir yra bendruomenės patriotas, drąsintojas, kuriam rūpi Kristaus Bažnyčia. Jis išsakė, ką labiausiai vertina bažnyčioje ir ko galėtų būti dar daugiau.

Rasa Mardosaitė – visų kartų vaikų draugė, turinti dovaną ne tik užkalbinti vaikus, bet ir tikrai su jais draugauti. Ji išsakė palinkėjimus vaikams, paaugliams ir jaunuoliams.

Visas bažnyčios tarnautojų mintis galite rasti čia.

Baigdama pokalbį pastorė dėkojo: „Mūsų kelionė yra amžina. Keliausime drauge, vieni kitus papildydami. Ačiū jums, brangieji, kad esate, kad nuoširdžiai statote Dievo namus, kad karštai tikite, kad nepraradote liepsnos.“

Pabaigai siūlau paskaityti, ką Aido pakalbinti tikėjimo namiškiai sakė apie bažnyčią, jos reikšmę savo gyvenime:

Linas: „Bažnyčia – vieta, kur aš esu statomas iš vidaus. Nėra kitos tokios vietos.“

Audronė: „Bažnyčia – žmonės ir jų santykiai su Dievu.“

Rolandas: „Tai bent dviejų Jėzų mylinčių žmonių susitikimas.“

Faustas: „Bažnyčia – šilti namai, kuriuose gali daugiau sužinoti apie Dievą.“

Larisa: „Man bažnyčia – gimtieji namai, brangi šeima. Be bažnyčios jaučiu tuštumą, todėl aš visada čia ateinu su meile ir džiaugsmu. Eisiu tol, kol Viešpats pasiims.“

Gražina: „Man bažnyčia – dvasinės duonos namai.“

Robertas: „Aš bažnyčią palyginčiau su šeima – tai vieta, kur aš susitinku su Kristumi, kur galiu ramiai pabūti, pabendrauti su Juo, pasiklausyti Jo. Tai susitikimo su Juo vieta.“

Renatas: „Tai dvasinė šeima, dvasiniai namai, tai vieta, kur mes ganomės, girdime Jo žodį, esame Jo vedami.“

Tina: „Man bažnyčia – pati geriausia gyvenimo dalis, nes šioj bažnyčioj aš atradau Dievą. Dievas keitė mano gyvenimą ir mane.“

Vitalijus: „Bažnyčia – tai Dievo statomas miestas. Abraomas klajodamas ieškojo Dievo miesto pamatų. Dievo miesto pamatas yra Jėzus Kristus. Šiandien mūsų bažnyčia man atrodo kaip Dievo miesto pamatas, išliksiantis per visus laikus. Viešpaties šlovė tuomet bus aiškiai regima.“

Jūratė: „Kai aš ateinu į bažnyčią, mano tikėjimas sustiprėja. Man labai to reikia. Bažnyčioje yra mano draugai. Mes kartu plaukiame baidarėmis, švenčiam gimtadienius. Labai smagu!“

Kristina: „Man bažnyčia yra šeima. Šeimoje kartais susipykstama, susitaikoma, šeimos nariai džiaugiasi, padeda vienas kitam. Aš bažnyčioje jaučiuosi, kaip šeimoje – nors kartais su kuo nors ir susipykstu, bet, kai reikia pagalbos, kai kas nutinka, bažnyčia man padeda.“

Dovydas: „Man bažnyčia – šeima. Čia galiu bendrauti su žmonėmis, kurie pažįsta Jėzų. Visi drauge galime ateiti prie Jėzaus.“

Večeslavas: „Mes galime nesutarti dėl morkų sodinimo būdų, dėl vaikų auklėjimo, ugdymo, bet mes turime viena, kas mus vienija, tai yra Dievo žodis.“

Onutė: „Bažnyčia – dvasinė mokykla. Be mokyklos, be mokslo, be šviesos, mes būtume tamsoje. Dvasiniai lyderiai, pastoriai – mūsų mokytojai. Dievo žodis yra šviesa, mokslas. Be mokslo mes liksime tamsoje, bet jei eisime į šviesą.“

Daina: „Noriu palinkėti visiems nenuvertinti savo bažnyčios. Tai – Dievo pasodintas augalas. Kad ir kaip jis atrodytų, jis subrandins savo vaisių. Bažnyčia šiame mieste reikalinga. Dievas ves mus, tik pasitikėkime Juo, atiduokime viską, ką mes galime. Jeigu čia yra mūsų širdys, prisidėkime prie to darbo ir mylėkime vienas kitą.“

Išsakę savo mintis ir įspūdžius, meldėmės pasišvęsdami toliau sekti Kristumi bei Jam tarnauti. Giedamos giesmės skelbė: „Būk sveika, bažnyčia“, „švęskim, šokim ir džiaukimės“, „noriu būti Tavo namuose“, „tik Kristuje – tikra viltis“, „draugai – tai Dievo dovana“, „pakilk ir šviesk, Dievo Bažnyčia“, „su gimimo diena“!

Galiausiai ant jubiliejinių tortų degėme fejerverkus, nusifotografavome, vaišindamiesi bendravome. Mūsų širdis užliejo džiugesys ir pilnatvė.

Gyvuok, bažnyčia! Ilgiausių tau metų!

Rūta Tumulienė

[/vc_column][/vc_row]