Kalėdinių švenčių tradicijos evangeliniu požiūriu. Interviu

2022 21 gruodžio | Įvykiai

Artėjant kalėdinėms šventėms, XFM radijo laidų „Pavakario eteris“ (22-12-15) vedėja Jūratė Kriščiūnaitė pakalbino pastorę Anželiką Krikštaponienę aktualia tema apie evangelinių bažnyčių šventines tradicijas. Interviu buvo pakartotas laidoje „XFM pokalbis“ (22-12-19). Siūlome paskaityti užrašytą pokalbio versiją, ar paklausyti laidos.

Jėzaus gimimo šventę lydi daug tradicijų. O ar tikrai tradicijos – vertybė? Štai ką pats Viešpats Jėzus Kristus kalbėjo apie tai:

Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesaikų. Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių išgalvotų priesaikų (Mk 7,6-8).

Remdamiesi šia bei kitomis Šventojo Rašto vietomis daug evangelinės krypties krikščionių atmeta Kūčių ir kitas kalėdines tradicijas vyraujančias mūsų, kadaise buvusiame giliai pagoniškame, krašte. Tačiau ar tikrai visos tradicijos – atmestinos?  Jei ne, kokiais kriterijais turėtume matuoti papročių vertingumą?  

Tarp evangelinio tikėjimo krikščionių yra gan paplitęs prieštaringas kalėdinių švenčių, ypač – Kūčių papročių, vertinimas. Kaip derėtų vertinti lietuviškas šių švenčių tradicijas, dažnai persipynusias su pagoniškais papročiais, evangeliniu požiūriu?

Ką šiandien lietuviams reiškia Kūčios? Daugumai lietuvių Kūčios – tai šeimos šventė Kalėdų išvakarėse, jaukus bendravimas su šeimos nariais prie 12 tradicinių patiekalų padengto stalo, iš kurių svarbiausias – kūčiukai. Kartu tai puiki galimybė visiems susitikti ramioje aplinkoje, aplankyti tėvus. Tenka pripažinti, kad sekuliarioje kultūroje daugeliu atveju ši šventė jau praradusi religinį, tiek krikščioniškųjų papročių, tiek etno pagoniškųjų ritualų atspalvį. Vis tik matome, ji plačiai švenčiama ir mėgstama lietuvių, net emigravusios šeimos nepamiršta Kūčių, kas aiškiai parodo, kad Kūčios giliai glūdi lietuvio genetiniame kode.

Paminėtina, kad sovietmečiu ši šventė buvo tyliosios rezistencijos išraiška prieš beprasmę komunistinę ideologiją. Tikinčios šeimos tyliai minėjo Kūčias, močiutės perdavė Kristaus gimimo istoriją vaikaičiams, padėjo išlaikyti lietuvių tapatybę ir tikėjimą.

Žinome, kad Kūčios, kaip žemdirbiškos kultūros paprotys, susijęs su saulės sugrįžimu – saulėgrįža, atsirado dar iki krikščionybės. Suprantama, žemdirbio gyvenimas visiškai priklausė nuo saulės ir gamtos sąlygų, todėl pagoniškų tautų ritualai sukosi aplink saulę. Tačiau atėjus krikščionybei, gana anksti, maždaug nuo X-XI a., Lietuvoje imta interpretuoti Kūčių papročius ir ritualus per krikščionišką prizmę. Tai darė tiek Rytų, tiek Vakarų bažnyčios, mat Kūčios švenčiamos dar keliuose regionuose –  Lenkijoje, Baltarusijoje, Vakarų Ukrainoje.

Žinoma, lietuviai vis dar laikėsi savo pagoniškų papročių, todėl Lietuvoje ilgai išliko dvitikybė. Su ja susidūrė ir pirmieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) evangelikai. Su evangelikų tikėjimu mus pasiekia pirmieji lietuviški spausdinti šaltiniai, kuriuose ir kritikuojama lietuvių dvitikybė. Antai, Reformacijos laikų Mažojoje Lietuvoje evangelikų liuteronų kunigai Mažvydas (Katekizmas, 1547) ir Volfenbiutelis (Volfenbiutelio Postilė, 1573) minėjo šią problemą. Buvo kalbama, kad lietuviai vis dar laikosi pagoniškų papročių, tačiau noriai eina į bažnyčią. Mat to meto valstiečio sampratoje prie žemės darbų padėti galėjo tik su žeme susiję senieji pagoniški papročiai ir ritualai, o bažnyčioje tuo pačiu metu buvo skiriama pagarba Dievui. Tačiau dvasininkai visą laiką kritikavo „pagoniškus papročius per Kūčias, kaip velnio pramanus“ (Volfenbiutelio Postilė).

Lietuviai išsaugojo pagonybę net iki XVIII-XIX a., taip Kūčių neatsisakydami nei burtų, nei simbolinių patiekalų, ritualinės šieno, grūdų prasmės. Vis tik XIX a. viduryje, Lietuvoje prasidėjus tautiniam judėjimui, kuriam priklausė daug katalikų dvasininkų, kunigai ima diegti krikščionišką, pritaikytą kalėdinei istorijai, Kūčių vakarienės papročių aiškinimą. Tikintieji tai priima.

Nuo seno katalikai kūrybingai suteikė krikščioniškas prasmes Kūčioms ir visiems šventės elementams: stalo puošybai šienu, simboliniam patiekalų skaičiui, prasmingoms maldoms ir kalboms. Antai, šienas – tai Jėzaus tvartelio simbolis, kūčiukai – pagrindinis patiekalas – tai Jėzaus Paskutinės Vakarienės atspindys, kai Jis laužė duoną su mokiniais. Juk visa šeima susirenka paskutinei praeinančių metų vakarienei, kurios metu dalinasi kūčiukais, dėkoja už praėjusius metus, prisimena anapilin išėjusiuosius šeimos narius, su viltimi žvelgia į naujus. Silkės patiekalai primena apaštalus, kurie buvo žvejais, o mėsos atsisakymas prieš Kalėdas – Kristaus atėjimo asketiniu, nusižeminimo keliu priminimas. 

Evangelikai Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų šalyse, Kalėdų išvakares pažymėdavo kukliai, garbindami Dievą, melsdamiesi ir bendraudami, dėkodami Dievui už patirtas malones, dalyvaudami Kalėdų išvakarių pamaldose. Antai, žinoma, kaip evangelikų reformatų dvasinis tėvas Kalvinas kritikuodavo ir šveicarų pagoniškus papročius ar nesusilaikymą prieš Kalėdas ir kviesdavo žmones eiti į pamaldas Kalėdų išvakarėse, pamokslaudavo apie Tikrojo Išganytojo, kuris sunaikino nuodėmes, gimimą.

Tad ar protestantai gali švęsti Kūčias?

Visiškai suprantu, kodėl kyla toks klausimas. Naujieji evangeliniai tikintieji neretai mano, kad tai nebiblinė tradicija, pagoniška ir galbūt net demoniška šventė. Mat Biblijoje tokia šventė nėra minima. Be to, laikoma, kad tai katalikų minima šventė, bet ne evangelinių krikščionių.

Tokiame kategoriškame požiūryje glūdi pažodinio Biblijos interpretavimo problema bei hermeneutinė klaida, trūkstant Šventojo Rašto dvasios nuoseklaus supratimo, krikščionybės istorijos pažinimo.

Visų pirma, pastebėtina, kad Naujajame Testamente (NT) krikščionims suteikiama laisvė švenčių atžvilgiu. Antai, apaštalas Paulius spręsdamas iškilusį ginčą tarp Romos tikinčiųjų dėl švenčių ir maisto, pateikė atsakymą, kuris palieka tikintiesiems pasirinkimo laisvę švenčių atžvilgiu pagal jų įsitikinimus ir išmanymą. Tai – vienas svarbiausių tekstų NT apie švenčių traktuotę:

Vienas išskiria vieną dieną iš kitų, o kitam jos visos vienodos. Kiekvienas tebūna įsitikinęs pagal savo išmanymą.
Tas, kuris išskiria dieną, daro tai Viešpačiui, ir tas, kuris neišskiria dienos, nesilaiko jos Viešpačiui. Tas, kuris valgo – valgo Viešpačiui, nes jis dėkoja Dievui, o tas, kuris nevalgo – nevalgo Viešpačiui ir dėkoja Dievui.
Nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas sau nemiršta.
Jei mes gyvename, gyvename Viešpačiui, ir jeigu mirštame, Viešpačiui mirštame. <…>
Tai kodėl gi tu teisi savo brolį? (Rom 14, 5-8, 10)

Apaštalo požiūriu svarbiausia yra tikėjimas Dievu, Jo pažinimas, Viešpaties garbinimas savo gyvenimu ir mirtimi, tikinčiųjų tarpusavio pagarba ir meilė, o šventės, kurios gali skirtis, tėra antraeilis klausimas. Vieni išskiria ir laiko šventa tam tikrą dieną, o kitiems jos visos vienodos. Dėl to neturėtų kilti ginčo, kas teisesnis, jei kiekviena pusė elgiasi iš įsitikinimo ir pažinimo. Tad antraeiliuose klausimuose, kurie nėra svarbiausi, sutariame gerbti, mylėti artimą, kaip brolį. Juk Dievas gali leisti pasikeisti pažinimui ir požiūriui.

Antra problema, kai Šventasis Raštas aiškinamas pažodžiui, tokiu būdu siekiant jį įgyvendinti, dažnai trūksta loginio nuoseklumo. Jei sakome, kad galime švęsti tik tas šventes, kurios minimos Šventajame Rašte, tuomet kodėl tuose tikinčiųjų ratuose nešvenčiamos, pavyzdžiui Senajame Testamente paminėtos pagrindinės trys Izraelio šventės – Pascha, Pirmųjų vaisų šventė ir Palapinių šventė?Juk jos įsakytos Dievo tautai švęsti per amžius, iš kartos į kartą, su jos tradicijomis ir papročiais. Beje, Jėzus laikėsi visų šių švenčių, eidamas į Jeruzalę su savo mokiniais. Kodėl tuomet atmetamos biblinės šventės ir jų papročiai? Trūksta loginio nuoseklumo.

Trečia, evangelikai, kaip ir katalikai ar ortodoksai, remiasi ne tik Šventojo Rašto tekstais, bet gerbia ir Bažnyčios Tėvų raštus bei jų minties paveldą. Nuo seno, III – IV a. Bažnyčios Tėvai, kalba apie liturginių švenčių išskyrimą, prieš kurias visada vykdavo dvasinė vigilija – laukimas, sustojimas, pauzė. Visų konfesijų krikščionių liturginiame kalendoriuje yra trys pagrindinės šventės – Kalėdos, Velykos, Sekminės. Tad nuo Bažnyčios Tėvų laikų prieš visas jas vyko dvasinio laukimo praktika. T.y. prieš Kalėdas yra kalėdinis laukimo sezonas – Adventas, taip pat laukimas Kalėdų išvakarėse (Kūčios, anglosaksų Christmas Eve) ne tik šeimose, bet pamaldose. Prieš Velykas – budėjimas, ir prieš Sekmines – budėjimas ir laukimas. Visos šios liturginės tradicijos pagrįstos Šventuoju Raštu. Juk prieš gimstant Jėzui Mesijo laukė Izraelis, šventykloje laukė pranašai Simeonas ir Ona. Prieš Prisikėlimą moterys sabato metu laukė, kada, pasibaigus sabatui, galės eiti prie kapo patepti Kristaus kūno. O prieš Sekmines (Šventosios Dvasios nužengimą) visi mokiniai laukė, dešimt dienų melsdamiesi aukštutiniame kambaryje, kol Dvasia nužengė per Pirmųjų vaisių šventę ant 120-ies mokinių.

Svarbu nepamiršti, kad ir Reformacijos tėvai rinko savo teologinio statinio išminties akmenis iš Bažnyčios Tėvų raštų. Todėl daugumoje evangelinių tradicinių ir neotradicinių bažnyčių yra minimos Kalėdų išvakarės. Na, o lietuviams labai organiška tai atlikti per Kūčias, įdiegiant giedojimą, maldas, Šventojo Rašto skaitinius, laiminimus – džiaugsmingą bendrystę dėkojant Dievui už Jo patirtas malones šiais metais ir su viltimi žvelgti į kitus.

Kūčios yra itin aktualios ekumeninėse šeimose, kur vyras ir žmona, ar tėvai ir vaikai yra iš skirtingų krikščioniškų tradicijų. Kodėl gi per Kūčias nesujungus bendrų tradicijų: vyriausias pasimeldžia prie stalo, kažkas perskaito Evangelijos skaitinį, visi kiti dėkoja Dievui už patirtas dienas ir gėrį. Tokiu būdu švenčiama viena Dvasia, o pagarba vieni kitiems plinta.

Baigdama šį klausimą, noriu paantrinti apaštalui Pauliui – tegul kiekvienas elgiasi pagal savo išmanymą ir įsitikinimą, te nesmerkia kito Dievo tarno, kuris elgiasi pagal savo įsitikinimą ir pažinimą.

Plačiau pakalbėkime apie Kūčių ir kalėdines tradicijas, kurias daugelis evangelikų savaime atmeta, remdamiesi tam tikromis Šventojo Rašto vietomis.

Tiesa, Lietuvoje yra nemažai naujųjų evangelinių bendruomenių, tikinčiųjų grupelių, kurios atmeta tradicijas, remdamiesi klaidinga Rašto interpretacija. Kristus nekovojo su tradicija. Jis pats laikėsi Šventojo Rašto papročių ir tradicijų nuo savo vaikystės. Vėliau su mokiniais lankydavosi Jeruzalėje per tradicines šventes. Pagrindinis tekstas, kur neva priešpastatomas Dievo įsakymą žmonių tradicijoms yra Morkaus evangelijos 7 skyriuje. Kai Jėzus sulaukia priekaištų iš fariziejų, kad jo mokiniai nesilaiko sabato ir švaros tradicijos, skindami varpas lauke neplautomis rankomis ir jas valgydami. Jėzus kritikuoja ne fariziejų tradicijas, bet jų veidmainiškumą, vidinę nedorybę, kuri slepiasi po šventeiviška gausių tradicijų laikymosi kauke. Net sakydamas fariziejams „puikiai jūs paverčiate niekais Dievo įsakymą, kad tik išsaugotumėte savo tradicijas Kristus atidengia fariziejų savanaudiškas nuostatas, kurias jie puikiai slėpė po įvairiais papročiais. Aiškiau tai pamatome iš pasakojimo konteksto. Kristus atidengia fariziejų nuostatas atvirai parodydamas, kaip gudriai apeinamas Dievo įsakymas gerbti tėvą ir motiną. Jis mini fariziejų Korban (dovana Dievui) paprotį, kuriuo remdamiesi jie reikalavo aukos šventyklai, vietoj pagalbos seniems tėvams (Mk 7, 11-13). Tokiu būdu fariziejų godumas menkino ir paneigė Dievo įsakymą pagarbiai rūpintis savo tėvais. Suprantame, šiuo atveju Jėzus konfrontuoja fariziejų savanaudišką veidmainystę, teisuoliškumą, kuris slėpėsi po dievotumo kauke, o ne tradiciją.

Pastebėtina ir tai, kad pirmieji krikščionys turėjo savo papročius, tiesa, paprastus, bet papročius. Tikintieji buvo pratę laikytis apaštalų mokymo, rinktis vieni pas kitus namuose, laužyti duoną, laikytis bendravimo ir melstis, taip pat atidėti aukas pirmąją savaitės dieną – sekmadienį – Kritaus prisikėlimo dieną. Taip jie suformavo naują paprotį rinktis pamaldoms ne šabo dieną, bet sekmadienį, kurį ir mes šiandien švenčiame.

Tad nėra bažnyčių be tradicijų: vienų tradicijos senos, kitų – naujos. Tradicija (lot. traditio – perdavimas, pasakojimas) – tai papročiai, skirti perduoti vertybėms, tikėjimui, mokymui, kurį norime perduoti kitiems ir kitai kartai.

Evangelikų teologai įvardija tris požiūrius, kaip sąveikauja Raštas ir tradicija, kurie egzistuoja ne tik evangelikų, bet ir kitų konfesijų bažnyčiose:

Pirmasis, tradicionalistų, požiūris, kai tradicija vertinama aukščiau Šventojo Rašto autoriteto. Šiuo atveju tradicija sukultinima, nebegali kisti, tampa nelanksti ir nepajudinama, dažnai nustelbia Rašto tiesas. Taip fariziejai kėlė tradiciją aukščiau Dievo įsakymų, tuo darydami Rašto tiesą menkesne. Šio požiūrio trūkumas – tradicinis sustabarėjimas, negebėjimas atsinaujinti pagal Rašto dvasią ir žodį. Juk kiekviena tikinčiųjų karta Raštą interpretuoja naujai, naujo laikmečio kultūriniame kontekste, tad ir tradicijos atsinaujina.

Antrasis, antitradicionalistų, požiūris, kai yra paneigiama ar atmetama tradicija, o pripažįstamas tik Šventojo Rašto autoritetas. Šio požiūrio problema glūdi iliuzijoje, kad žmonės gali pažodžiui įgyvendinti Šventąjį Raštą, kuris buvo parašytas prieš tūkstantmečius, kitame laike, kitokios pasaulėžiūros kultūroje. Antitradicinis požiūris gimdo radikalias, net ekstremistiškas tikėjimo formas. Be to, kad susikuria uždara subkultūra, tradicijos neigimas ilgainiui veda prie to, kad prarandamos vertybės, įsitikinimai, kurie buvo „karštai“ skelbiami.

Trečiasis, balansinis, požiūris, kai tradicija kildinama iš Šventojo Rašto žodžių ir dvasios, adaptuojant Dievo tiesas gyvenime, suteikiant žodžiams kūną. Tai panašu į Biblijos principą, atvertą Jono Evangelijoje, kai Žodis, buvęs pas Dievą, tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Juk ir Kristui buvo reikalingas kūnas. Žodžio, minties, pasakojimo, įsitikinimų ir vertybių įkūnijimas – tai įvilkimas į tam tikrą tradicijų ir papročių kūną.

Toks pozityvus tradicijos vaidmuo – būti šalia Rašto ir padėti jį įgyvendinti bei perduoti kitiems. Evangelikų teologas O‘Neilas pastebi, kad tradicija yra kiekvienos visuomenės ar bendruomenės klijai. Tad Kūčių šventė yra tiek lietuvių šeimos, tiek visuomenės klijai. Šiuolaikinės pastoracinės teologijos tėvas Eugene Petersonas sako, kad tradicija – tai medžio žievė, po kuria teka dvasios gyvasties syvai iš tikėjimo šaknų. Remiantis šia metafora, akivaizdu, kad kaip joks nužievintas medis negali gyventi, taip bendruomenė be tradicijų netenka savo gyvasties. Žievė yra medžio gyvasties apsauga ir sąlytis su aplinka.

Ką atsakytumėte tiems krikščionims, kurie teigia, kad apskritai Kalėdų šventimas kyla iš pagonių švenčių?

Mes jau prieš tai aptarėme, kad toks požiūris yra problematiškas. Klaidingai manoma, kad krikščionis gali gyventi „grynąjį“ gyvenimą pagal Dievo žodį, atmetus kultūros procesus, papročius. Pabrėžtina, kad radikalus mąstymas teologiškai vadinamas „Kristus prieš kultūrą“, kai krikščionys atmeta bet kokias kultūrines išraiškas. Tuo tarpu Evangelijose matome, kad Kristus atėjo į Izraelio kultūrą, laikėsi Rašto tradicijų, o jo apaštalai skelbė Evangeliją Romos imperijos civilizacijoje ir kultūroje. Todėl suprantama, kad ankstyvieji krikščionys naujai interpretavo tos kultūros šventes, savo aplinką, įdėdami į jas Evangelijos turinį. Svarbu suprasti, kad visais laikais Evangelija veikia laikmečiuose ir skirtingų kultūrų lopšiuose. Ji neateina į tuščią vietą.

Tokiu būdu įvairių amžių krikščionys, vedami Dievo Apvaizdos, įkūnijo Kristų kultūroje. Taip ir Kalėdų šventė susiliejo su pagonių saulėgrįžos diena, kai ankstyvieji krikščionys suteikė jai Kristaus gimimo prasmę, kuri apreiškė didžiąją krikščionybės Tiesą bei Viltį, kad pasaulio tamsumoje užtekėjo amžinoji Dievo Šviesa apšviečianti mūsų sielos naktį. Tai Kristus – Dievo teisumo Saulė, kuri patekėjo mums.

Kaip besiruošiant šventėms Advento metu nepaklysti tarp skubėjimo ir dovanų medžioklės?

Labai geras klausimas. Šiandienos kultūra – judėjimo, greičio, o kartu su tuo patiriamo streso kultūra. Suprantama, miestuose mes nebegyvename pagal gamtos ritmą, todėl esame atitrūkę nuo natūros ir kvėpavimo su gamta. Neretai pasiruošimas šventėms virsta sekinančiu įtampų darbe (nes baigiasi metai), šventinių rūpesčių ir dovanų paieškų maratonu. Jo metu dar labiau išsibarstome. Neveltui krikščioniškoji tradicija tūkstantmečiais praktikavo įvairias dvasingumo praktikas Advento laiku – nusiraminimo, kontempliatyvias maldas, giesmių giedojimą, Rašto skaitinių apmąstymą, ramų pasikalbėjimą prie rankdarbių, degant Advento vainiko žvakėms ir t.t.

Manyčiau, prasidedant kiekvienam Adventui, svarbu išsiaiškinti laikmečio ženklus ir paklausti savęs, kokio kalėdinio sezono šiais metais norėčiau. Antai šiais metais visą pasaulį palietė karas Ukrainoje. Tad galbūt mano šventė gali būti kuklesnė, mažiau ištaigingesnė, su nedidelėmis simbolinėmis dovanėlėmis mylimiems žmonėms. Taip pat svarbu paklausyti savo vidaus: gal jis gieda, tuomet giedoti, o gal siela išsiilgusi ramybės – tuomet tinka tylos malda, kontempliacija. Gal man reikia apreiškimo šviesos? Tuomet save praturtinti Rašto skaitiniais, Bažnyčios Tėvų raštijos turtingu lobynu arba kitais dvasiniais skaitiniais. Galima sekti savo bažnyčios Advento ritmą ir eiti kartu su juo.

Linkiu kiekvienam įsiklausyti į savo vidaus poreikius, kad vėl save surinktume Dievo artume ir atsinaujinę žengtume į Naujuosius Metus.

Kalbino Jūratė Kriščiūnaitė

Laidą galite paklausyti: