Prisiminus rugsėjo 11 d. dramą
Rugsėjo 11 d. visiems laikams įsirėžė į žmonijos sąmonę, kaip brutalus terorizmo išpuolis prieš taikingus ir laisvus JAV gyventojus. Tas įvykis sukrėtė visą pasaulį ir kvietė žmoniją permąstyti daug esmingų žmogiškumo temų: santykį tarp gyvenimo ir mirties, sankirtą tarp neapykantos ir tikėjimo, gilią dilemą tarp kovingo ekstremizmo ir taikingos religijos…
2001 m., ankstų rugsėjo 11 d. rytą, 19 kovotojų iš teroristinės grupuotės „Al Qaeda“ pagrobė 4 lėktuvus, siekdami jais taranuoti pagrindinius Amerikos objektus. Du lėktuvai atsitrenkė į du Pasaulio prekybos centro bokštus. Vienas lėktuvas atsitrenkė į Pentagono pastatą. Ketvirtasis lėktuvas, kuris, kaip manoma, buvo nukreiptas į Vašingtoną – JAV sostinę, keleivių pasipriešinimo dėka, nukrito laukuose Pensilvanijoje. Jų tarpe buvo ir krikščionių dvasininkas bei Wheatono koledžo absolventas Toddas Beameris, bandęs derėtis su pagrobėjais.
Išpuoliai nusinešė apie 3000 žmonių gyvybių.
Tuo metu daugelį piktino teroristų religinio karo samprata. Sveiku protu visiems suvokiama, kad religija negali tapti konfliktų šaltiniu.
Rugsėjo 11 d. įrodo, kaip neteisinga naudoti religiją nelyg priedangą politiniams, ekonominiams ar ideologiniams tikslams siekti. Tai žeidžia visų tikinčiųjų jausmus. Bet kurios religinės tradicijos ekstremistai radikaliai iškreipia išpažįstamą tikėjimą, kad pateisintų smurtą, ar neapykantą. Kad ir kokia būtų buvusi motyvacija, rugsėjo 11- osios įvykiams negali būti priskirtas joks religinis, ar moralinis pagrindimas.
Visų tikėjimų žmonės turi skleisti vieningą įsitikinimą – terorizmas, brutalumas ir smurtas vardan religijos gadina pačią religiją. Veiksmingiausiai kovoti su ekstremizmu galime savo aplinkoje nesmurtine tikinčiųjų meilės jėga, kuri atskiria save nuo bet kokios brutalios išraiškos. Smurto sėklos turi būti užgesintos dar pačiose užuomazgose, pačioje artimiausioje aplinkoje, savyje.
“Dievo meilė nesidžiaugia neteisybe, bet džiaugiasi tiesa”. (1 Kor 3, 25)
Paruošė pastorė Anželika
