Su mūsų visų Kovo 11-ąja!
Atsiminkite šitą dieną, kurią išėjote iš Egipto, iš vergijos namų. Savo rankos galybe Viešpats jus išvedė… (Iš 13, 3)
Kovo 11-oji – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena, tarsi istorinis Deja vu (pr. [deʒa vy], sk. dėža vu, liet. jau matyta), dar kartą, po 50 metų komunistinio režimo, atgautos laisvės diena, vėl patvirtinta nepriklausomybės signatarų parašais. Kiekviena tauta turi savo godas ir viltis būti laisva, kurių nenustelbia niekas. Atgautos laisvės motyvas atsikartoja ne tik mūsų tautoje (vasario 16 d., kovo 11 d.), bet ir biblinės Izraelio tautos istorijoje (laisvė iš Egipto, laisvė iš Babilono), tarsi dieviškieji tautos laisvės naratyvai skelbiantys, kad ne tik Jo tauta, bet kiekviena tauta verta savo laisvės nuo kitų tautų priespaudos, prievartos pančių.
Paantraštinėje citatoje – Rašto ištraukoje, Viešpats ragino Mozę pasakyti Savo tautai, jog jie niekada nepamirštų puoselėti savo išlaisvinimo dienos istorinę atmintį. Pamirštos ir neįsisavintos istorijos pamokos linkusios kartotis. Negali pamiršti vergijos pančių naštos, sunkaus darbo prakaito skonio ir neapsakomo išlaisvinimo džiugesio. Izraelitai Egipte valgė „ karčią vergo duoną“ beveik 400 metų. Egiptiečiai nuožmiai ir griežtai vertė juos dirbti sunkius darbus, draudė jų tikėjimo apeigas, laikė žemesniais. Toji šalis jiems, kaip ir mums Sovietų Sąjunga, buvo tarsi kalėjimas, kur visa tauta buvo belaisviai, beteisiai ir su jais elgėsi labai žiauriai. Buvo planuotas tautos išnaikinimas, asimiliacija. Tačiau Apvaizda lėmė Izraeliui išvaduotoją – Mozę – kuris, būdamas žydų berniukas, Dievo pramanymu užaugo ir subrendo faraono rūmuose, įgijo Egipto išsilavinimą, vėliau brendo pabėgęs į dykumą, ganydamas avis, o Dievo jėgos sugrąžintas, tapo savo tautos vedliu į laisvę. Viešpats kvietė ir prisakė izraelitams nepamiršti tos dienos – Nisano penkioliktos – kai tauta, Dievo rankos galia, atgavo laisvę. Jie privalėjo kasmet, tuo pačiu metu, iš kartos į kartą švęsti stebuklinį tautos išvadavimą savo šeimose. Mes, lietuviai, turime net dvi tokias dienas – Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, kurias kartu su mumis mielai prisimena ir diasporos Lietuva. Atminties negali paveikti ar surakinti net ir viruso pandemija, mūsų izoliaciją, karantinas. Šis laikas dar labiau paakina kiekvieną iš mūsų atskirai, bet ir kartu, prisiminti, kaip mes, lietuviai, pirmieji Sovietų sąjungoje drąsiai atkūrėme Lietuvos nepriklausomybę, tapdami įkvepiančiu pavyzdžiu kitoms sovietizmo išalintoms tautoms.
Atsimindami ir švęsdami, kaip ir izraelitai savo Pesach šventę, nuolatos tampame laisvesni, oresni, šviesesni, jei tik suvokiame stebuklo dydį. Biblinis naratyvas pasakoja, kad Izraelis ne savo galia ir jėga buvo išpirktas iš nelaisvės, bet galinga Viešpaties ranka, kuri padarė didingus ženklus ir stebuklus faraono bei jo tarnų akivaizdoje. Egipte Dievas sukėlė vieną po kitos ėjusių dešimt negandų, marų ir krizių, kurių niekas kitas, nebūtų galėjęs vykdyti, kaip tik Visagalis, teisiantis tautas. Pagaliau, po dešimtos negandos, faraono „kietas sprandas“ palūžo, ir jis išleido izraelitus. Sovietų sąjunga taip pat buvo ardoma ir silpninama įvairių krizių bei sudėtingų vidinių procesų. Na, o po nuostabaus atpirkimo, Izraelio tauta įpareigojama amžiams prisiminti Išėjimo dieną, kaip viskas įvyko nuostabiu būdu. Mes taip pat turime daug priežasčių prisiminti savo Laisvės dienas Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, kurios kaip ir kiekvienos tautos laisvė primena ne tik tautos vienybę, bet ir didingą visų tautų eschatologinį Atpirkimo troškimą.
Visa tai šešėliai ir analogijos Kristaus, galingojo Atpirkėjo, kuris gelbsti kiekvieną žmogų ir tautas iš stipresnių dvasinių priešų rankų, giluminių žmogiškųjų rūsių, pančių, surišimų ir amžinos tamsos. Dvasios LAISVĖS atminimą visada minime per Velykas, kurios šiais metais mus aplankys balandžio pradžioje.
Taigi, kiekviena laisvė, dvasinė ar tautinė, ekonominė ar politinė, turi savo vedlius, savo auką, savo stebuklus ir savo atmintį, kurios negalime pamiršti.
„Atsiminkite šitą dieną, kurią išėjote iš Egipto, iš vergijos namų. Savo rankos galybe Viešpats jus išvedė… (Iš 13, 3)
***
O Kristau, o meilės šaltini,
Gyvenk mūsų šeimoj, ją pašvęsk,
Kaip brolius į džiaugsmo tėvynę
Šventoj Eucharistijoj vesk.
Kaip pavasaris žydinčioj šventėj
Žydi Kristaus šviesi vėliava.
Su Tavimi eina tautos gyventi,
Su Tavim eis visa Lietuva.
(Bernardas Brazdžionis, ištrauka iš eilėraščio „O Kristau…“, 1935.)