Šventinė popietė „Dieve, Tu – mūsų pavasaris“
Jėzaus Kristaus prisikėlimą siejame su savo dvasios pakilimu ir atsinaujinimu, su pasirengimu statyti savo sieloje šviesos namus. Tik nuo mūsų dvasios būsenos priklauso mūsų požiūris į žmones, daiktus ir reiškinius. Kaip į pasaulį žvelgiame, tokį jį ir matome.
Karo grėsmės akivaizdoje viltį, kad Gyvenimas tęsis, stiprina vis ryškiau šviečianti saulė, vis šilčiau žmones ir gamtą apglėbiantis pavasaris. Tikime, kad jis atneš ypatingas Velykas, kurios bus kitokios nei iki šiol, o žmogus ras jėgų prisikelti dvasioje, puoselėti šviesesnes mintis ir gilesnį tikėjimą.
Tokiomis mintimis mes pradėjome balandžio devintosios dienos popietę ,,Dieve, Tu mūsų pavasaris”.
Nuskambėjus Leonido Abario ir Bernardo Brazdžionio giesmei „Ryto maldoj“ fotografas G. Tumulis pristatė savo naują fotografijų parodą ,,Nepastebėti”. Menininkas dalinosi mintimis, kaip sykį, atkreipęs dėmesį į šalia daugiabučio žiedais pasipuošusį medį, jį nufotografavo, o tik vėliau apžiūrinėdamas nuotrauką pastebėjo šalia medžio sėdinčią senolę. Žvelgdamas į tą nuotrauką jau gali kurti istoriją… Tuomet suskambo žodžiai iš šventojo Rašto: ,,Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir išsklaidyti lyg avys be piemens.” (Mt 9,36) ,,Ši paroda – tai mano mažytis atsiprašymas už savo nejautrumą, empatijos stygių, abejingumą. Perdėm susirūpinęs savimi praeinu nepastebėjęs tų, kurie šalia ir, galbūt, jaučiasi vieniši, užmiršti, nepastebėti. Dažną kartą tereikia pasisveikinimo, klausimo ,,kaip sekasi?” ar tik šilto žvilgsnio, kad vienišas žmogus pajustų, jog šiame pasaulyje jis nėra nereikalingas ir nereikšmingas. Galbūt, reikia tiek nedaug – tik būti pastebėtiems”, – kalbėjo parodos sumanytojas.
Valdemaras ir Algimantas giedojo giesmes ir pasakojo, kaip Dievo pavasaris atėjo į jų širdis ir gyvenimus. Technologijų mokytoja Jūratė vedė praktinį užsiėmimą – floristinės pavasarinės kompozicijos kūrimas. Dalyviai turėjo galimybę iš įvairios gamtinės medžiagos susikurti žalią puošmeną savo velykiniam stalui ar interjerui.
Ala paruošė įstabių keksiukų puokštę vaišėms prie arbatos ir kavos, R. Velžienė ir D. Kirjanienė skaitė savo kūrybos eiles, o baigiamoji giesmė ,,Nėra kitos versmės” priminė mums apie tai, kad paaukotas Dievo sūnus, pralietas Jo šventas kraujas kviečia viltis tik Juo, Jo išgelbėjimu. Gėrėjomės kūrybiniais darbais ir pamažu šventė atėjo į širdį. Pasipuošėm ją didžiai dienai – Kristaus prisikėlimo šventei. Ačiū kiekvienam, kas prisidėjo prie renginio sukūrimo. Dievo malonė, Jo šviesa ir ramybė telydi kiekvieną. Jėzus prisikėlė!
Rūta Tumulienė
Nuotraukos A.A. Krikštaponių ir Gintauto Tumulio
