Vasario 16-osios ritmu
Tuomet Viešpats vėl pakels ranką gelbėti savo tautos likutį, kuris buvo likęs Asirijoje, Egipte, Patrose… Ir bus platus kelias mano tautos likučiui, kuris išliko Asirijoje… (Iz 11, 11, 16)
Dauguma tautų turi ilgą, sudėtingą savo tautiškumo, valstybingumo ir modernios demokratijos istorijos kelią. Tautos gimsta, išsivaduoja, vėl užkariaujamos, okupuojamos ir vėl nusimeta priespaudos gniaužtus, kai Dievas pažadina prispaustųjų, ištremtųjų, pasklidusiųjų tautinę savimonę, tikėjimą laisve. Antraštės citatoje pranašas Izaijas poetine iškalba pastebi, kad Izraelio tautos pasklidusieji ir tremtiniai vėl bus surinkti iš visų tautų, išplėšti iš Asirijos imperijos gniaužtų, sugrįš į savo tėvų žemę plačiu, t.y. palankių istorinių sąlygų keliu, atkurs savo valstybę Dievo rankos pagalba, tikėjimu laisva ateitimi.
Demokratinės Lietuvos valstybingumas formavosi panašiomis, sudėtingomis sąlygomis. XIX a. pb. – XX a.pr. mūsų tautos nepriklausomybės savimonė augo, brendo imperinių valstybių ambicijų kontekste. Dabar, kai Ukraina kovoja su Rusijos režimo imperinės manijos karine agresija už savo valstybės nepriklausomybę bei demokratines vertybes, Lietuvos valstybės atkūrimo istorija naujai atgyja ir įgauna dar didesnę prasmę kiekvienam iš mūsų.
Tuo metu, XX a. pradžioje, didžiųjų Europos valstybių rungtyniavimo ir imperinių ambicijų padarinys buvo I-asis pasaulinis karas, kuris lietuvių gyvenamąjį kraštą pavertė kovos lauku. Iš kur tarp jūsų atsiranda karai ir kivirčai? Ar ne iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų nariuose? – retoriškai klausia apaštalas Jokūbas tiksliai įžvelgdamas visų karų vidines, nevaldomų aistrų, priežastis. (Jok 4, 1).
1914 m. kaizerinė Vokietija vakaruose puolė Belgiją ir Prancūziją, o rytuose kovojo su carine Rusija. Tuomet Lietuvos teritorijoje susirėmė dvi imperinės jėgos – Vokietijos ir Rusijos. Karo pradžioje, sunkiomis sąlygomis, aiškiai brendo lietuvių viltys atkurti nepriklausomą valstybę. Pradžioje, 1914 m., esant carinės Rusijos kontrolei, lietuvių atstovai Rusijos Dūmoje reiškė norą, kad Mažoji ir Didžioji Lietuva būtų sujungtos Rusijos imperijos ribose. Tuo tarpu Amerikos lietuviai jau drąsiai kėlė Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės klausimą.
1915 metų rudenį Vokietija karo veiksmų pasėkoje užėmė Vilnių ir visa Lietuvos teritorija buvo vokiečių okupuota. Tarp lietuvių, Rytuose ir Vakaruose, išaugo organizacijos, kurios ėmė rūpintis Lietuvos likimu tiek vokiečių okupuotoje Lietuvoje, tiek Rusijoje. Lietuvos šviesuomenė, likusi okupuotame Vilniuje, būrėsi ir ieškojo būdų priešintis primetamai vokiečių politikai. Suformavo Centrinį Lietuvos Komitetą, kuris organizavo lietuviškas mokyklas, ruošė vadovėlius, steigė mokytojų kursus, slapta būrė Lietuvos inteligentus, gynė lietuvių politinius interesus. Nors okupacinė valdžia nenorėjo leisti nei kokių nors rinkimų, nei susirinkimų, vis tik 1917 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje buvo organizuota konferencija su Lietuvos atstovais, kurios metu buvo pareikštas pasiryžimas ir tikėjimas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, valdomą demokratiniais pagrindais, buvo sudaryta valstybingumo atkūrimo programa. Sudarytai programai vykdyti buvo išrinkta Taryba iš 20 žmonių, kurie 1918 m. vasario 16-ąją dieną pasirašė Nepriklausomybės aktą – atkuriamos demokratinės valstybės pagrindinį laisvės dokumentą. Lietuvos Taryba (20 signatarų) padėjo kertinį mūsų atkurtos valstybės statinio akmenį, į kurį remiasi ir šiandienos Lietuva. Nors to meto okupacinė vokiečių valdžia nenorėjo pripažinti nei Vilniaus konferencijos (1917) nutarimus nei vėliau pasirašytą Nepriklausomybės aktą (1918), vis tik ryžtingi lietuviai rado kelią-praėjimą. 1918 m. kovo 23 d. Lietuvos Tarybos delegacija pranešė Vokietijos kancleriui Hertlingui apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, kuri rėmėsi Vasario 16-osios aktu, su sąlyga užmegzti artimus ryšius su Vokietija. Tos pačios dienos vakarą kaizersi Vilhalmas II pasirašė Lietuvos pripažinimo aktą, surišdamas tą pripažinimą su artimu santykių užmezgimu su Vokietija.
Akivaizdu, dviejų imperijų susirėmimo sąlygomis, prasivėrė mūsų tautai praėjimas – Dievo palankumo kelias – atsirado istorinė galimybė nusimesti okupacinius gniaužtus ir atkurti Lietuvos valstybę politiniu bei teisniu būdu, tautos tikėjimo, ryžtingumo bei sąmoningumo pagrindu. Dažnai pasaulio ar regiono tvarka keičiasi karų ir pokario laiku, kai vyksta sunkiai kontroliuojami dideli procesai, ir kai esmingai keičiasi žmonių požiūris į esamus reiškinius.
Vasario 16 – osios proga perspausdinu alsuojantį laisve ir drąsa Nepriklausomybės aktą.
Prisiminkime mūsų laisvės žodžius ir ryžtingą dvasią, kuriais kalbėjo demokratinio valstybingumo tėvai.
Nutarimas
Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:
Lietuvos Taryba, kaip vienintelė tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
Lietuvos Taryba pranešdama apie tai …………… vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Vilniuje, vasario 16 v. 1918 m.
Pasirašė Lietuvos Tarybos nariai (signatarai):
J. Basanavičius
S. Banaitis
M. Biržiška
K. Bizauskas
P. Dovydaitis
S. Kairys
P. Klimas
D. Malinauskas
P. Mironas
S. Narutavičius
A. Petrulis
A. Smetona
J. Smilgevičius
J. Staugaitis
A. Stulginskis
J. Šaulys
K. Šaulys
J. Šernas
J. Vailokaitis
J. Vileišis
Su vasario 16-ąja, brangieji! Jos pulsas ir atgarsis šiomis dienomis kaip niekad brangus!
Telaimina ir tesaugo Dievas nepriklausomą Lietuvos valstybę!