Bažnyčios šlovintojai ir šlovinimo tarnystė, 1991-1993 metais

2021 24 vasario | Bažnyčios 30-metis, Fotoreportažai, Įvykiai

30-TIES METŲ KELIONĖ. SIELŲ PJŪTIS – 1991 / 1993 METAI
😇💛💚🧡

BAŽNYČIOS ŠLOVINTOJAI IR ŠLOVINIMO TARNYSTĖ, 1991-1993 metais
(Nuotraukos Gintauto Tumulio) 📷🎞🧡
***
Viena pirmųjų užaugo ir suderėjo šlovinimo tarnystė. Kadangi 1991 m. įtikėjo nemažai studentų, kurie vieni lankė instituto etnografinį ansamblį, kiti studijavo muziką institute, treti Sondeckio muzikos mokykloje, kelių metų bėgyje susibūrė gausi šlovintojų grupė, kuriai nuo pat pradžių ir iki dabar vadovauja Rūta Klimavičiūtė Tumulienė. Rūta mielai pasidalino savo prisiminimais, kaip gimė ir formavosi šlovinimo tarnystė pirmaisiais bažnyčios metais.

„Labai gerai pamenu tą dieną, kai tu, Anželika, sutikusi mane mieste užkalbinai ir užklausei, ar prisiimčiau atsakomybę už šlovinimo tarnystę mūsų bendruomenėje. Tas pasiūlymas mane ypatingai pradžiugino. Nežinau, kodėl. Aišku, nesuvokiau gerai, ką tai reiškia. Tada aš giedodavau giesmes pasigrodama kanklytėmis (lankiau instituto etnografinį ansamblį).

Dvasinio prabudimo banga liejosi galingai per mūsų širdis, iš širdies gausos giedojo lūpos. Pamenu, kaip vakarais susirinkę kas kur klausydavomės šlovinimo giesmių anglų kalba iš savo kasetinių magnetofonų. Įrašų kokybė katastrofiška, bet mūsų širdys dega, tirpsta. Giedamų tekstų nesuprantame, bet vaizduotėje plaukia Dievo miesto, Jo karalystės vaizdai… Versdavome giesmes, patys jas kūrėme.

Kristaus sekėjų gretos augo, o pagrindinis giesmininkams pritariantis instrumentas buvo kanklės 🙂 (dar Inga Urbonavičiūtė varpeliu skambindavo). Pamenu, kad po vieno susirinkimo nusiimdama nuo pečių kankles pastebėjau, kad jos apšlakstytos krauju. Dievo jėga taip stipriai veikė, kad nejutau jokio skausmo. Bet, aišku, Jo galybei išreikšti norėjosi, kad atsirastų kuo daugiau grojančių, muzikuojančių, giedančių žmonių.

Sykį po susirinkimo priėjo brolis Ričardas Juozelėnas ir pasisakė, jog norėtų tarnauti šiame tarnavime. Paklausus, ką geba, atsakė, kad yra universalus ir galėtų ,,chaltūrinti” bet kokiu instrumentu, bet labiausiai norėtų mušti ritmą būgnais. Brolis Astijus taip pat labiausiai norėjo būgnais groti 🙂 . Jis ir parūpino bendruomenei būgnus. Įdomus instrumentų sąstatas – kanklės ir būgnai!

Aišku, šlovintojų gretos augo, atsirado ir grojančių gitaromis, klavišiniais instrumentais. Dabar, prisimindama tuos metus, noriu padėkoti KIEKVIENAM, kuris ar trumpam, ar ilgesniam laikui aukojo savo laiką, jaunystę, talentą prisijungdamas prie šlovintojų komandos. Kiekvienas džiuginote mus, bendruomenę, savo tarnyste. Tas laikas, praleistas susirinkimo šlovinime, repeticijose, maldose, bendrystėje prasmingas mūsų gyvenime. Turėjome daug gražių akimirkų drauge – dalinomės savo sukurtomis giesmėmis, mokėme jų vienas kitą, kūrėme miuziklus, darėme įrašus įrašų studijose, mokėmės vienas iš kito giedoti, kaip elgtis su įgarsinimo aparatūra ir t. t. Ačiū Jums už korekcijas, pastabas man. Aš jas visas prisimenu. Jos mane brandino. 🙂 Be Jūsų nebūtų tokių nuostabių prisiminimų. Sėkmės ir Jo palaimos Jūsų gyvenimuose!“

Skaitant Rūtos mintis, užlieja širdį dėkingumas Dievui ir visiems tarnavusiems. Norisi tarti daugel kartų ačiū ir pačiai Rūtai, kaip šlovinimo vadovei, kuri tarnavo ir tebetarnauja Viešpačiui šioje tarnystėje nenuilsdama, energingai, žaismingai ir kūrybingai. Rūta, Tu esi – tikras Dievo stebuklas ir Viešpaties ištikimoji tarnaitė! Tegul toji dvasinė aistra – būti garbintoja, kuri uždegė Tavo širdį, niekada neužgęsta, o galiausiai įsilieja į nuostabią amžinąją šlovinimo upę. Linkiu Jo palaimos!
(Ištrauka iš pastorės Anželikos apybraižos, https://ibaznycia.lt/sielu-pjutis-baznycios-augimas-ir-jos-statymas-1991-1993-m-ii/)