Dvasinė refleksija. „Kaip gera ir malonu, kai broliai / sesės vienybėje gyvena“
Kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena!
Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis per Aarono barzdą ant jo drabužių apykaklės.
Tai lyg Hermono rasa, krintanti ant Siono kalnų! Tenai palaiminimą ir gyvenimą amžiną Viešpats teikia! (Ps 133)
Ši psalmė yra viena iš trumpiausių (trumpesnė tik Ps 117) ir gražiausių visame Psalmyne. Psalmininkas žavisi Dievo šeimos vienybe ir nuostabiais žodžiais, sodriais palyginimais ją apgieda. Atrodo, dvasinei sielai, kaip ir Dievo širdžiai, nėra nieko brangiau už tai, kai visi žmonės gyvena vienybės pajautoje ir šiltoje broliškos meilės dvasioje.
Santarvė tarp šeimos ir visuomenės narių, tarp krikščionių ir visų žmonių yra brangi, kaip šventasis aliejus, kuris teka nuo vyriausiojo kunigo galvos, per barzdą, ant šventinių drabužių apykaklės jo įšventinimo apeigų metu. Ji gaivinanti, kaip rasos lašai ant plikų išdžiuvusių kalvų. Hermono rasa yra palaimos ženklas. Ji krinta ant Siono kalnų ir gausiai teka kalnagūbriu žemyn drėkindama slėnio žemę. Tenai Viešpats išlieja savo palaimą ir amžinąjį gyvenimą tiems, kas gyvena santarvėje.
Štai kokią amžinojo gyvenimo dvelksmo palaimą gali patirti šeimos, bažnyčios, visuomenės, kai ieško sutarimo ir kuria harmoningus tarpusavio ryšius, o ne susiskaldo ir įtvirtina baimės, įtarumo bei pykčio sienas. Kaip niekad anksčiau, atrodo ši vienybės psalmė prabyla mums, krikščionims, pandemijos laike. Kai globaliame pasaulyje šio laikmečio krizių akivaizdoje visuomenės ir bendruomenės susiskaldo į frakcijas, užsidaro socialiniuose ideologijų burbuluose, užsikemša ausis, negirdi vieni kitų ir bando priverstine jėga, neretai smurtine, įtikinti oponentus. Krikščionys neturi tokios „prabangos“ leisti sau taip elgtis. Kas kitas gali atnešti sutaikančio ir visuomenes bei sistemas gydančio aliejaus? Kas skleis taikdarystės nuostatas, vienybės pajautą? Tik Kristaus bažnyčia, kuri nuolankiai nuoširdžiai ir sąžiningai pasijungia savo Viešpaties, kaip Vyriausiojo kunigo, meilės, santarvės ir tarnystės keliui. Per ją teka tas brangus, šventas santarvės aliejus. O brolių ir sesių širdies sutarime Hebrono rasa vilgo bei drėkina atžagarias pavargusiųjų sielas. Tik vieninga krikščionija gali apglėbti savo miestus, tautas ir pasaulį, apkabinti meilės galia sužeistą, suskilusią visuomenę. Brolystės ir seserystės tarpe nėra savų ar svetimų, geresnių ar blogesnių, teisesnių ar mažiau teisių. Visi gyvena po ta pačia Malonės žvaigžde, visi yra Jo.
Kiekvienai krikščionių kartai išpuola savo krizės ir tenka savo uždaviniai. Mums jau duota šimto metų ekumeninio bendravimo patirtis. Svarbu ją perkelti į savo gyvenimo ir miestų alsavimo matmenį – sekti autentiškai Kristumi, nuoširdžiai atsiversti, stengiantis įgyvendinti savo pašaukimą ir užauginti brandų tikrų vaisių – dvasinių dorybių derlių. (Gal 5, 22, 23; Mt 13, 23)
Melskimės už santarvę drauge su visais krikščionimis mūsų miestuose ne tik šiam tikslui skirtą savaitę (sausio 18 – 25 d.), bet ir visus metus. Ekumenija – tai erdvi žemė po Dangumi, kurioje mes mokomės drauge gyventi vienybėje.
Klausimai apmąstymui
Kaip mums pavyksta puoselėti dvasinę vienybę savo bendruomenėje? Ar mes pažįstame mūsų miesto krikščionis iš kitų bažnyčių? Koks mūsų santykis su jais? Kuo galėčiau prisidėti asmeniškai, kad santarvės būtų daugiau bendruomenėje, tarp bažnyčių, mieste, tautoje?
Malda
Viešpatie, mano Tėve, Tavo širdis apglėbia kiekvieną Tavo vaiką, kiekvieną žmogų, kiekvieną kūrinį. Padėk man tobulėti ir peržengti tas baimės sienas, nepasitikėjimo ribas, kurios mane atskiria nuo kitų brolių ir sesių, nuo kitų žmonių. Prašau, padėk įveikti man savo ribotą supratimą apie Tavo amžiną darbą, jog galėčiau širdimi daugiau talpinti tų, kurie į mane nepanašūs. Leisk man autentiškai sekti Tavimi ir kartu su kitais išpildyti Tavo pašaukimą, skirtą mūsų kartai. Amen.
[manual_related_posts]